Paprastasis ąžuolas

Paprastieji ąžuolai yra visiems gerai pažįstami medžiai, pasiekiantys 30 m. aukštį. Ąžuolai auga derlingame, molio arba priemolio dirvožemyje. Ąžuolai įsikuria miškuose,  pamiškėse, šlaituose, kai kur sudaro medynus, bet grynų ąžuolynų Lietuvoje labai nedaug. Paprastai jie auga kartu su kitais lapuočiais ir spygliuočiais medžiais.

Ąžuolai gana dažnai sodinami parkuose, skveruose, prie sodybų. Paprastieji ąžuolai  žydi balandžio arba gegužės mėnesį. Žiedai vienalyčiai. Vyriškieji žiedai susitelkę  ilgomis, nedaug šakotomis kekėmis, moteriškieji - po kelis lapų pažastyse. Žiedus  apdulkina vėjas.

Baltų mitologijoje ąžuolas - svarbiausias medis, augęs daugelyje šventų vietų. Senovės lietuviai tikėjo, kad ąžuolų giraitėse gyvena dvasios, o ypač stori ir seni ąžuolai yra dievų buveinės. Mažosios Lietuvos istorikas ir etnografas Motiejus Pretorijus (1635-1707) rašė, jog pasimelsti prie senų, galingų, šventais laikytų ąžuolų žmonės keliaudavę iš labai toli, nes buvo tikima, kad Dievas prie jų pastato po angelą, geriesiems darantį gera, o blogiesiems- bloga. Prūsai tikėjo, jog ąžuoluose  gyvena dievai ir jų ošime išgirsdavę dievų atsakus. Vėlyvajame folklore taip pat minima, kad iš kelionės pas Dievą žemėn grįžęs žmogus atsibunda po ąžuolu arba ąžuolų giraitėje. Kulte ir mitologijoje ąžuolas paprastai siejamas su Perkūnu.

Gydymo tikslais dažniausiai naudojama paprastųjų ąžuolų žievė, tačiau galima naudoti ir ant lapų susidarančius galus, giles ar gilių kepurėles. Iš ąžuolų žievės pagaminti preparatai slopina uždegimus, jais gydoma sloga, burnos gleivinės, dantenų, ryklės, gomurio uždegimai; taip pat vartojama kraujavimui iš virškinamojo trakto stabdyti. Nuoviro kompresais ir pavilgais gydomi nudegimai, nušalimai, furunkulai, šunvotės, egzemos. Patekusios ant mikroorganizmų, rauginės medžiagos sulaiko jų vystymąsi.

Žievės nuoviras vartojamas nuo chroniško viduriavimo, kaip išorinė priemonė - nuo
lytinių organų, burnos ertmės ir gerklės uždegimų, jame mirkomos smarkiai  prakaituojančios kojos, gydomos kitos odos ligos. Iš žievės gaminami homeopatiniai  vaistai kasos ir tulžies pūslės ligoms gydyti.

Vaistinei žaliavai ruošti tinkama ne daugiau kaip 5 metų amžiaus šakų žievė. Ji lupama vėlai rudenį arba pavasarį ir išdžiovinama. Senesnių šakų žievė ima skeldėti, susidaro storas žiauberies sluoksnis.

Ąžuolų mediena labai vertinama dėl to, kad yra kieta, gražios spalvos ir tekstūros, atspari vandeniui. Ypač vertinama ilgai vandenyje išbuvusi, beveik juoda tapusi ąžuolų mediena. Visose ąžuolų dalyse daug raugų: žievėje - apie 12 procentų, medienoje - apie 9 procentus. Iš galų, susidarančių ant ąžuolų lapų, ir geležies druskų seniau gaminti labai patvarūs juodi dažai ir rašalas. Ąžuolų žieve iki šiol kartais dažomi margučiai, o audiniai, nelygu, kokie kandikai, buvo dažomi rudai, rausvai arba geltonai. Ąžuolų lapai tinka augalams mulčiuoti, nes atbaido šliužus ir kai kuriuos vabzdžius, bet negalima naudoti žalių lapų, mat jų išskiriamos medžiagos stabdo kitų augalų augimą.

Ąžuolų gilėse gausu krakmolo, jos maistingos, tačiau maistui netinka, nes gilėse labai daug raugų ir jos aitrios. Seniau Lietuvoje gilės rinktos ir jomis šertos kiaulės. Susmulkintos ir apskrudintos gilės kartais vartojamos kaip migdolų pakaitalas. Kai kuriose šalyse išdžiovintos gilės būdavo malamos, jų miltų dėdavo į troškinius arba maišydavo į miltus ir kepdavo duoną. Skrudintos ir maltos gilės gali būti kavos pakaitalas. Kartais jos dar šviežios verdamos piene, paskui džiovinamos ir skrudinamos. Iš smulkintų gilių raugus pašalinti galima gana greitai: reikia maždaug 1 valandą kaitinti sumaišytas su lapuočių medžių pelenais. Paskui gilių gabalėlius dera gerai išplauti.