Mažalapė liepa

Mažalapės liepos yra lapus numetantys medžiai, išaugantys iki 30 m. aukščio. Lapai beveik apskriti, smailiaviršūniai, nesimetrišku pagrindu, pliki, tik apatinėje pusėje prie gyslų truputį plaukuoti. Žiedai susitelkę nedideliais žiedynais po 3-7. Žiedynas turi gelsvai žalsvą žiedynlapį.

Mažalapės liepos žydi nuo birželio pabaigos iki liepos vidurio. Vaisiai sunoksta spalio mėnesį, ilgai išlieka ant medžių. Vaisiai krinta per visą žiemą, juos išnešioja vėjas. Mažalapės liepos auga miškuose, šlaituose, pamiškėse, daug jų pasodinta prie sodybų, parkuose, pakelėse. Įsikuria derlingame, dažniausiai karbonatų turtingame, vidutiniškai drėgname, vandeniui laidžiame priesmėlio ar priemolio dirvožemyje. Mažalapės liepos paplitusios visoje Lietuvoje, bet grynus medynus sudaro labai retai. Dažniausiai auga kartu su kitais lapuočiais medžiais.

Liepos - vieni iš dažniausiai lietuvių tautosakoje minimų, nuo labai seniai garbinamų medžių. Paprastai simbolizuoja švelnumą, moteriškumą, jaunystę ir skaistumą. Seniau tikėta, kad liepine lazda ar karna galima apsiginti nuo piktųjų dvasių. Liepas, ypač tas, kurios turi kelis kamienus, garbino pagonys, po jomis degino šventąją ugnį, aukojo aukas. Krikščionys liepas sieja su Dievo motina, jose dažnai kabinami Marijos paveikslai, įrengiamos koplytėlės. Apie šių medžių svarbą žmonėms galima spręsti ir iš to, kad tiek Lietuvoje, tiek kituose Europos kraštuose esama daugybė su liepomis susijusių vietovardžių, o kai kurių žmonių pavardės irgi kilusios iš liepos. Netgi gražiausias vasaros mėnuo, kai šie medžiai žydi, vadinamas liepa...

Liepų žiedai yra vieni iš dažniausiai namų sąlygomis naudojamų vaistinių augalų. Jais nuo seniai gydoma daugybė negalavimų, pirmiausia peršalimo ir kvėpavimo takų ligos. Liepžiedžių arbata skatina šlapimo skyrimąsi ir prakaitavimą, slopina spazmus, palengvina atsikosėjimą, veikia atpalaiduojamai ir raminamai. Arbatos taip pat geriama sutrikus virškinimui, esant padidėjusiam kraujospūdžiui, smarkiam širdies plakimui, ji padeda nuo dėl nervinių priežasčių atsirandančio vėmimo. Žievės nuoviras vartojamas sergant gastritu, kai padidėjęs skrandžio rūgštingumas. Iš liepų medienos pagaminta anglis vartojama esant skrandžio ir kitų virškinimo organų sutrikimams, o jos milteliai išoriškai naudojami gydant nudegimus, sunkiai gyjančias opas.

Liepų žiedai, tiksliau- žiedynai su žiedynlapiu, skinami pradėjus žiedams skleistis. Liepžiedžiai džiovinami nuo saulės apsaugotoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Laikomi ne ilgiau kaip 2 metus. Nurodoma, kad senų liepžiedžių arbata gali sukelti galvos svaigulį.

Jauni mažalapių liepų lapai ir neišsiskleidę arba skleistis pradėję pumpurai vartojami maistui. Pumpurai salsvi, truputį gleivingi, malonaus skonio. Jaunus lapus galima valgyti vienus arba jų dedama į salotas, mišraines, sumuštinius. Literatūroje nurodoma, jog iš sutrintų žiedų ir nesunokusių vaisių pagaminta tyrė skoniu primena šokoladą, tačiau greitai genda. Dėl to mėginimai ruošti tyrę pramoniniu būdu nepasiteisino. Iš liepų žiedynų, kurie vadinami liepžiedžiais, verdama malonaus kvapo arbata. Kai kuriose šalyse iš mažalapių liepų anksti pavasarį leidžiama labai saldi sula, iš jos gaminamas sirupas.

Liepų karną nuo labai seniai naudojo pluoštui gauti, iš jos pinti krepšiai, vyžos ir kitokie dirbiniai. Kai kuriuose kraštuose iš pluošto buvo audžiami audiniai drabužiams siūti. Liepų mediena minkšta, lengva, balta. Iš jos gaminami drožiniai, suvenyrai, namų apyvokos daiktai. Medžio anglis naudojama piešimui ir medicinoje. Mažalapės liepos puikiai tinka želdinimui, ypač miestuose, nes yra atsparios dulkėms ir užterštam orui. Gerai prigyja netgi gana stambūs, iki 60 metų amžiaus medžiai. Žiedai išskiria daug nektaro. Iš vieno stambaus medžio žiedų bitės per žydėjimo laikotarpį surenka iki 50 kg. nektaro.