Purpurinis karklas

Purpuriniai karklai - maždaug 3 m. aukščio krūmai, retai pasitaiko iki 5 m. aukščio, medžio pavidalu augančių individų. Kaip dauguma karklų ir gluosnių, žydi pavasarį, prieš lapams skleidžiantis, dažniausiai balandžio mėnesį. Žiedai vienalyčiai, augalai vienanamiai. Vyriškųjų žiedų neišsiskleidusios dulkinės yra purpurinės spalvos. Panašios spalvos ir jauni ūgliai. Kitas svarbus purpurinių karklų požymis- šviesiai geltonas(citrinos spalvos) vidinis žievės paviršius.

Purpuriniai karklai paplitę visoje Lietuvoje. Įsikuria drėgnose ir šlapiose buveinėse: žemapelkėse, pelkėtų miškų pakraščiuose, šlapiose pievose, vandens telkinių pakrantėse, grioviuose. Nemėgsta rūgštaus dirvožemio. Purpuriniai karklai yra šviesomėgiai augalai, todėl užaugus aukštesniems krūmams ir medžiams išnyksta.

Lietuvoje plačiai žinomi du šios genties augalų vardai - gluosnis ir karklas, jie dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau lietuviškoje botanikos nomenklatūroje priimta, kad gluosniais vadinami medžiais augantys, o karklais- žemi, krūmo pavidalo šios genties augalai. Išimtį sudaro blindė - medžio pavidalo gluosnio genties augalas. Įdomu tai, kad kai kurie mitų ir legendų tyrinėtojai rašo apie mitologinę, labai vaisingą moterį Blindę, kuri vaikus galėjusi gimdyti iš rankų, kojų ir kitų kūno dalių. Žemė ėmusi pavydėti vaisingumo ir pavertusi ją medžiu- blinde. Pasak istoriko T.Narbuto (1784-1864 m.), jo laikais prie blindžių ištekėjusios moterys dar atlikdavusios kažkokias apeigas. Kiti specialistai teigia, jog tautosakoje tokio motyvo nėra, bet gausu kitokių su kilme susijusių sakmių apie medžiais paverstus ar pavirtusius žmones. Nesunku suprasti, iš kur galėjo atsirasti legenda apie moterį, gebančią iš visų kūno dalių gimdyti vaikus: karklų ir gluosnių šakelės, įsmeigtos į žemę ar nukritusios ant drėgno smėlio, lengvai įsišaknija.

Purpurinių, kaip ir kitų karklų bei gluosnių, žievėje esama salicilo rūgšties, todėl iš jų buvo gaminamas aspirinas. Žievės nuoviras arba antpilas kaip vidiniai vaistai vartojami reumatui, artritui, podagrai gydyti, jie yra veiksminga priemonė malšinant uždegimus, atsiradusius dėl autoimuninės organizmo reakcijos. Purpurinių karklų žievės preparatai padeda nuo dizenterijos, stabdo viduriavimą, malšina galvos skausmą, karščiavimą, nervų uždegimų sukeltus skausmus. Lapų nuoviru arba antpilu gydomi žarnyno sutrikimai ir chroniška dizenterija.

Literatūroje rašoma, kad purpurinių karklų vidinis žievės sluoksnis būdavo vartojamas maistui. Išdžiovintą žievę badmečiu maldavo, maišydavo su javų miltais ir kepdavo duoną. Iš tikrųjų vidinė žievė labai karti ir vartota tik tada, kai nebūdavo kitokio maisto. Badmečiu žmonės taip pat valgydavę jaunus purpurinių karklų ūglius.
Panašiomis savybėmis pasižymi daugelis kitų gluosnio genties augalų.

Be purpurinių karklų, kaip vaistiniai augalai naudojami baltieji ir trapieji gluosniai. Purpurinių karklų žievę vaistinei žaliavai galima lupti visą vasarą. Ji susmulkinama ir džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Lapai irgi skinami visą vasarą. Gydymui naudojami švieži arba džiovinti. Vienamečiai purpurinių karklų ūgliai ypač tvirti ir lankstūs, todėl naudojami pynimui. Žievėje yra apie 10 procentų raugų. Purpurinių karklų šaknų sistema labai stipri, tad jais galima sutvirtinti erozijos paveiktą dirvožemį. Išvesta veislių, tinkamų auginti dekoratyviniuose želdiniuose.