Juodalksnis

Juodalksniai yra aukšti, 25 m. aukštį pasiekiantys lapuočiai medžiai. Subrendusių medžių žievė tamsiai pilka ar juosva, suskeldėjusi. Lapai tamsiai žali, šiek tiek blizgia viršutine puse. Jų viršūnė iškirpta. Žiedai vienalyčiai, susitelkę žirginiais. Žydi pavasarį, prieš skleidžiantis lapams arba jiems vos pradėjus skleistis. Žiedus apdulkina vėjas. Vaisiai - riešutėliai, susispietę į kankorėžėliais vadinamus vaisynus. Jie subręsta spalio-lapkričio mėnesiais, atsidaro ir ima barstyti sėklas.

Juodalksniai auga vandens telkinių, dažniausiai upių ir ežerų, pakrantėse, miškuose, pamiškėse. Šiems medžiams tinka įvairių tipų dirvožemis, bet svarbu, kad negiliai būtų vanduo. Pakenčia užtvindymą, todėl neretai randami pelkiniuose miškuose, kartais sudaro grynus medynus. Įdomu tai, kad ant juodalksnių šaknų įsikuria oro azotą fiksuojančios bakterijos ir sudaro gumbelius. Dėl to šie medžiai dirvožemį labai praturtina azotu.

Į juodalksnius panašūs baltalksniai, tačiau jų žievė lygi arba mažai suskeldėjusi, šviesiai pilka, o lapai smailiomis viršūnėmis. Baltalksniai įsikuria vidutiniškai drėgname dirvožemyje, nepakenčia drėgmės pertekliaus. Auga pamiškėse, vandens telkinių pakrantėse, miškuose. Neretai gausiai suveši kirtavietėse. Baltalksniai turi panašių į juodalksnius savybių ir jų kankorėžėliai gali būti naudojami gydymo tikslais.

Pelkiniai juodalksnynai yra gūdūs miškai, pavasarį ir rudenį, o lietingais metais ištisą vasarą būna beveik neįžengiami. Aplink juodalksnių kamienus susidaro aukšti, kelių metrų skersmens ir neretai 1 m. aukščio kupstai, tarp kurių dažnai telkšo juodas vanduo. E.Šimkūnaitė užrašiusi (o gal pati sugalvojusi?) mįslę apie juodalksnius: „Tėvas bernužėlis juodyme šaltyme braidinėja". Įžengi į pelkinį juodalksnyną ir pasijunti lyg būtum patekęs į visokių nelabųjų buveinę. Ne veltui seniau žmonės sakydavo, kad tokiuose miškuose velniai vaikus veda...

Džiovintos juodalksnių žievės ir lapų milteliai seniau vartoti kaip vidiniai ir išoriniai vaistai kraujavimui stabdyti, nes pasižymi stipriomis sutraukiamosiomis savybėmis. Žievės nuoviru išoriškai gydomi patinimai, skalaujama burna ir gerklė esant jų uždegimui, kraujuojant dantenoms. Žievės nuoviru su actu naikindavo utėles, gydydavo kai kurias odos ligas, niežus. Liaudies medicinoje lapų nuoviras vartotas sergant krūtų, dvylikapirštės žarnos, ryklės, kepenų, tiesiosios žarnos, gerklės ir gimdos vėžiu. Kankorėžėlių nuoviras padeda nuo peršalimo ligų, podagros, hemorojaus ir reumato.

Vaistams naudojama 1-3 metų amžiaus juodalksnių šakų žievė. Šviežia žievė sukelia vėmimą, todėl paprastai vartojama išdžiovinta. Žievė lupama anksti pavasarį, prieš sprogstant pumpurams. Kankorėžėliai renkami vėlyvą rudenį, kada sunoksta ir ima barstyti sėklas. Lapai skinami vasarą, kai visiškai užauga.

Seniau juodalksnių žievės miltelių buvo dedama į dantų pastą. Juodalksniai yra svarbūs dažiniai augalai. Žievė audinius dažo rusvai raudona, žirginiai - žalia, šviežia mediena - rausvai geltona, jaunų šakelių žievė- geltona, o jeigu lupama anksti pavasarį - sodriai ruda spalva. Žievė, išmirkyta su geležies druskomis, audinius dažo juodai. Iš juodalksnių ir baltalksnių žievės ruošiami dažai margučiams suteikia juodą arba tamsiai rudą spalvą. Juodalksnių žievėje yra iki 20 procentų raugų. Juodalksnių mediena rausvo atspalvio, tvirta, palyginti minkšta ir lengva, gana atspari vandeniui. Naudojama drožiniams, iš jos gaminami baldai, apdailos detalės. Juodalksnių ir baltalksnių žalios šakelės su lapais, taip pat mediena tinka mėsai ir žuviai rūkyti.

Vaistams vartojami sumedėję žirginiai (kankorėžiai) ir lapai. Kankorėžiai skinami rudenį ir žiemą, kai patamsėja. Žievė lupama pavasarį, geriausia prieš žydėjimą. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, 40-45°C temperatūroje.
Juodalksnio vaistinės žaliavos cheminė sudėtis yra panaši į baltalksnio. Juodalksnio preparatais gydomos tos pačios ligos, kaip ir baltalksnio.

Mediena rausva, minkšta, labai patvari vandenyje. Vartojama baldų ir faneros gamyboje, taip pat drožybos darbams. Iš žievės galima pagaminti juodus ir geltonus dažus vilnai, šilkui ir margučiams dažyti. Joje ir kankorėžiuose yra tanidų.