Paprastoji takažolė

Paprastoji takažolė yra vienametis, 5-40 cm. aukščio augalas dažniausiai su gulsčiais ar įžulniais stiebais. Lapai lancetiški arba, atvirkščiai, kiaušiniški, paprastai įvairaus dydžio: pagrindinių stiebų lapai stambesni, šakelių - smulkesni. Žiedai po vieną ar kelis susitelkę lapų pažastyse. Vainiklapiai balti arba rausvi. Vaisius - kiaušiniškas, tribriaunis, rudas arba beveik juodas riešutėlis.

Paprastosios takažolės žydi nuo birželio iki spalio. Aptinkamos ant takų, lauko ir miško keliukų, kiemuose, pakelėse, dirbamuose laukuose, pasėliuose. Šviesomėgiai augalai. Pavėsyje takažolės blogai auga, jas neretai apipuola miltgrybiai. Drėgname ir suspaustame dirvožemyje dažnai sudaro didelius sąžalynus ir beveik ištisai uždengia žemės paviršių. Paprastosios takažolės paplitusios visoje Lietuvoje.

Nemažai takažolių liaudiškų pavadinimų susiję su kiaulėmis: kiaulažolės, kiauliabarščiai, kiauliažliogiai. Taip jos vadintos dėl to, kad takažolėmis šertos kiaulės. Pagal pašarinę vertę takažolės nenusileidžia daugeliui ankštinių augalų. Takažolėmis taip pat lesindavo naminius paukščius. Kai kuriose Lietuvos vietose šie augalai liaudiškai vadinami kasočiais, kietažiogiais, kietažolėmis, kimžolėmis, vejažolėmis.

Be paprastųjų takažolių, Lietuvoje savaime auga dar kelių rūšių takažolės, kurias pagal išorinius požymius atskirti gana sunku. Visų rūšių takažolių sudėtis labai panaši, todėl jas galima naudoti gydymo tikslais. Kartais prie tos pačios genties priskiriamos rūgtys, tačiau jų sudėtis gerokai skiriasi nuo takažolių ir rūgtys negali būti vartojamos kaip takažolių pakaitalas.

Paprastosios takažolės yra seniai liaudies ir šiuolaikinėje medicinoje naudojami vaistiniai augalai. Žolės antpilas arba nuoviras skatina šlapimo skyrimąsi ir turi sutraukiamųjų savybių, taigi dažniausiai vartojamas kraujavimui stabdyti ir nuo dizenterijos. Nustatyta, kad bakterijų sukeltą dizenteriją veiksmingiausia gydyti takažolių tyre. Dauguma ligonių visiškai pasveiksta per 5 dienas. Takažolių antpilas taip pat vartojamas sergant plaučių ligomis, nes augaluose esanti silicio rūgštis stiprina plaučių jungiamąjį audinį. Takažolių preparatais gydomos ir kirmėlinės ligos, inkstų akmenligė, jie stiprina širdies raumenis, slopina karščiavimą ir uždegimus, valo kraują, bet iš organizmo šalina kalcio junginius. Spiritinė paprastųjų takažolių ištrauka padeda nuo ankstyvųjų stadijų venų išsiplėtimo. Išoriškai šviežių takažolių sultys efektyviai stabdo kraujavimą, ypač iš nosies. Nuoviru arba antpilu gydomos sunkiai gyjančios odos opos.

Vaistams paprastųjų takažolių žolė renkama augalams žydint. Dažniausiai pjaunamos viršūninės šakelės, nors vasaros pradžioje, kol dar nenuvytę apatiniai lapai, galima rauti visą augalą. Surinkta žaliava džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje.

Jauni paprastųjų takažolių lapai maistui vartojami švieži arba troškinami su daržovėmis, jų dedama į sriubas. Lapuose yra apie 2 procentų baltymų ir 10 procentų angliavandenių. Sėklos valgomos, daugeliu savybių labai panašios į grikius, tik smulkesnės ir jas sunku surinkti. Seniau kai kuriose šalyse takažolių sėklų miltų buvo maišoma į sausainių tešlą. Lapai vartojami kaip arbatžolių pakaitalas.

Paprastųjų takažolių šaknų nuoviru audiniai dažomi mėlynai. Dažai spalvos sodrumu ir patvarumu beveik nenusileidžia indigo dažams. Žolės nuoviras, nelygu, koks kandikas, audiniams suteikia ryškiai geltoną ir šviesiai žalią spalvą.