Baltalksnis

Baltalksnis - iki 20 metrų aukščio medis lygia, plona, blizgančia, šviesiai pilka žieve. Jauni ūgliai ir pumpurai nelipnūs, plaukuoti. Baltalksnio lapai pražanginiai, kiaušiniški arba plačiai elipsiški, smailiomis viršūnėmis, plaukuota apatine puse, rudenį nepagelsta. Žiedai vienalyčiai. Vyriškieji karančiuose žirginiuose, moteriškieji -  trumpuose kankorėžiuose.

Baltalksnis žydi kovo-balandžio mėnesiais. Baltalksnis - tai vienas iš anksčiausiai žydinčių augalų. Vaisiai - sparnuoti riešutėliai - subręsta spalio mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir gausiomis šakninėmis atžalomis. Auga labai sparčiai, bet gyvena trumpai. Apie 45 metus jo augimas baigiasi.

Auga drėgnuose miškuose, upių, upelių ir ežerų pakrantėse. Mėgsta derlingus ir kalkingus dirvožemius. Atsparus šalčiams. Neaptinkamas tik pietinėje šalies dalyje. Kitur dažnas. Turi įdomią savybę: artimai „draugauja" su įvairiais mikroorganizmais. Ant medžio šaknų susidaro gumbeliai, turintys specialių mikroorganizmų, kurie fiksuoja atmosferos azotą. Tai turi teigiamos reikšmės aplinkai, nes vykdo miško sanitaro funkcijas.

Vaistams vartojami sumedėję žirginiai (kankorėžėliai), žievė ir lapai. Žirginiai skinami rudenį ir žiemą, kai jie patamsėja. Patalpose kankorėžiai išdžiūsta labai greitai. Išdžiuvę turi būti tamsiai rudos, beveik juodos spalvos, silpno kvapo, sutraukiančio skonio. Būtina atsiminti, kad negalima rinkti nukritusių alksnio vaisių.

Baltalksnio žievė lupama pavasarį, geriausiai prieš žydėjimą. Nuo jaunų šakučių žievė, padarius žiedinius ir išilginius pjūvius, lupama nedideliais gabalais. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 40-45°C temperatūroje.
Kankorėžiuose yra iki 16 proc. rauginių medžiagų: tanino, galinės rūgšties. Lapuose yra glikozidų: hiperozido, kvercitrino, taip pat kavos, chlorogeno rūgščių. Žievėje yra iki 20 proc. rauginių medžiagų; eterinio aliejaus, vitaminų, alkaloidų, dažinių, mineralinių ir kitų biologiškai aktyvių junginių.

Baltalksnio preparatai pasižymi sutraukiančiomis, kraują stabdančiomis, prakaitavimą
skatinančiomis, priešuždegiminėmis ir skausmą raminančiomis savybėmis. Medicinos praktikoje alksnio preparatai vartojami virškinamojo trakto sutrikimams gydyti bei viduriavimui stabdyti. Aštriems chroniškiems gastritams ir enterokolitams (žarnyno uždegimams) gydyti.

Žmonės nuo seno gydymui vartojo alksnio kankorėžius, lapus ir žievę. Kankorėžių ir žievės nuoviras stabdo kraujavimą, vartojamas sergant sąnarių reumatu ir kitomis ligomis, atsiradusiomis nuo peršalimo. Ypač tinka gydyti vaikų viduriavimą, burnos ertmių ir žiočių uždegimus, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opą, kolitą ir dėl įvairių priežasčių prasidėjusius kraujavimus. Baltalksnio lapų vonios pašalina kojų nuovargį ilgų žygių metu. Kankorėžių nuoviro pavilgai naudojami esant nudegimams, odos dermatitams kaip sutraukiantis vaistas. Žali lapai dedami ant žaizdelių, vočių, saulės nudegintų vietų.

Alksnio kankorėžiai teigiamai veikia ir akvariumų žuvis. Jei į 10l talpos akvariumą įmesite 3 alksnio kankorėžius, sumažės vandens rūgštingumas ir pastebėsite, kad paspartėjo žuvų nerštas. Mediena naudojama malkoms, stalių ir tekinimo darbams, mėsai ir žuviai rūkyti. Alksnio lapais bei žieve dažomi siūlai, odos. Tiek džiovinta, tiek nedžiovinta žieve galima dažyti ir margučius.