Miškinė sidabražolė

Miškinės sidabražolės - daugiamečiai, 10-50 cm. aukščio augalai, išauginantys netaisyklingos formos, gumbo pavidalo šakniastiebį. Stiebai pagulę arba stati, dažnai gausiai šakoti. Lapai paprastai trilapiai, kartais keturlapiai arba penkialapiai, jų kraštai dantyti. Žiedai sukrauti šakelių viršūnėse. Nuo visų kitų sidabražolių miškinės skiriasi tuo, kad žiedai su keturiais vainiklapiais ir taurėlapiais (kitų po penkis). Vainiklapiai geltoni.

Miškinės sidabražolės žydi nuo birželio iki rugpjūčio, kartais ir rugsėjo. Aptinkamos žemapelkėse ir tarpinėse pelkėse, šlapiose ir drėgnose pievose, pakrūmėse, drėgnuose ir pelkėtuose miškuose, durpynuose, kirtavietėse. Augalai įsikuria įvairios sudėties dirvožemyje, tik svarbu, kad jis būtų nuolat drėgnas. Pakenčia ūksmę, bet geriausiai auga atvirose vietose. Miškinės sidabražolės paplitusios visoje Lietuvoje, tačiau nusausinus daug pelkių ir šlapių pievų, jų ištekliai šalyje gerokai sumažėję.

Apie miškinių sidabražolių svarbą liaudies medicinoje ir buityje galima spręsti iš šių augalų liaudiškų pavadinimų gausos. Mažai kurie kiti augalai susilaukė tokio didelio dėmesio. Miškinės sidabražolės liaudiškai vadinamos dagais, dagiukais, dažylkrosomis, degimais, degimo žolėmis, degsniais, gumbučiais, juodšaknėmis, kondratais, kundrotais, kružais, priemetžolėmis, rakažolėmis, senšaknėmis, trakžolėmis ir taip toliau. Lietuviai šių augalų šakniastiebiais gydė netgi tokias sunkias ligas kaip epilepsija.

Gydomųjų savybių turi ir Lietuvoje plačiai paplitusios žąsinės sidabražolės, augančios kiemuose, pakelėse, pievose. Jų lapų antpilu slopinami uždegimai, skatinamas šlapimo skyrimasis, stabdomas kraujavimas.

Miškinės sidabražolės nuo seniai naudojamos liaudies medicinoje, šiuolaikinėje medicinoje jos irgi yra svarbūs vaistiniai augalai. Šakniastiebiuose labai daug raugų, netgi daugiau negu ąžuolų žievėje. Iš šakniastiebių pagaminti preparatai pasižymi stipriomis sutraukiamosiomis savybėmis ir juos vartoti saugiausia. Nuoviru gydomas viduriavimas, žarnų opos, žarnyno uždegimas, dizenterija, onkologinės ir kitos ligos. Visose miškinių sidabražolių dalyse, ypač šakniastiebiuose, gausu antimikrobinėmis savybėmis pasižyminčių junginių. Nuoviras arba antpilas padeda stabdyti kraujavimą, vartojamas sumažėjus cukraus kiekiui kraujyje, didina organizmo atsparumą užkrečiamosioms ligoms.

Išoriškai miškinių sidabražolių preparatai naudojami kraujavimui stabdyti, o stipriu nuoviru galima skalauti burnos ertmę esant gleivinės opelėms, dantenų uždegimui arba joms kraujuojant, sergant hemorojumi. Nuo labai seniai miškinės sidabražolės laikomos vienu iš geriausių augalinių vaistų, slopinančių dantų skausmą.

Miškinių sidabražolių šakniastiebiai vaistams kasami rudenį, pageltus lapams, arba anksti pavasarį. Iškasti šakniastiebiai nuvalomi, nuplaunami, pašalinamos
pridėtinės šaknys. Susmulkinti jie džiovinami labai gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje.

Miškinių sidabražolių šakniastiebiuose gausu- nuo 20 iki 35 procentų- raugų, taip pat esama krakmolo, cukrų, organinių rūgščių, dervų, flavonoidų. Badmečiais šakniastiebiai buvo valgomi, tik juos reikėdavo ilgai virti, kad pasišalintų rauginės medžiagos. Kai kuriose šalyse iš šakniastiebių verdama arbata arba jų dedama į kitų arbatžolių mišinius. Seniau maisto pramonėje miškinių sidabražolių šakniastiebiai vartoti kaip žuvies konservų prieskoniai, jais dažomi svaigieji gėrimai.

Šakniastiebių ir šaknų nuoviras audiniams suteikia raudoną, o pridėjus kandikų- juodą ir geltoną spalvas. Šakniastiebiai naudojami kosmetikoje. Jų kompresai padeda atkurti suglebusios odos tonusą, lyginti raukšles.