Dygioji šunobelė

Dygiosios šunobelės yra iki 7 m. aukščio išaugantys krūmai arba labai šakoti medeliai. Stiebo žievė juodai pilka, atpleišėjusi. Šakos su dygiais ūgliais. Lapai priešiniai, kiaušiniški, smailiomis viršūnėmis, smulkiai dantyti, lanku išsilenkusiomis šoninėmis gyslomis. Žiedai smulkūs, žalsvi, po kelis susitelkę lapų pažastyse. Vaisius- juodas kaulavaisis. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Vaisiai sunoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais.

Dygiosios šunobelės yra šviesomėgiai augalai. Auga lapuočių ir mišrių miškų aikštelėse, pamiškėse, kalvų šlaituose, pakrūmėse, pakelėse. Dažniausiai įsikuria derlinguose, karbonatų turtinguose, palyginti sausuose molio ir priemolio dirvožemiuose. Dygiosios šunobelės paplitusios visoje Lietuvoje, bet jų gausiausia didžiųjų ir vidutinių upių slėnių šlaituose.

Dygiosios šunobelės - tarpiniai javų rūdliges sukeliančių grybų šeimininkai. Parazituodami šunobelių lapus šie grybai praleidžia vieną gyvenimo tarpsnį, pasidaugina, o paskui puola javus. Įdomu, kad 1934 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir vidaus reikalų ministerijos išleido įsakymą, įpareigojusį žemės savininkus savo valdose, pirmiausia aplink pasėlius, naikinti dygiąsias šunobeles, kad negalėtų plisti daug žalos pridarančios rūdys. Laimė, šunobelės gyvybingos ir toks naikinimas rimtos žalos nepadarė. Jos ne tik nebuvo išnaikintos, bet ir netapo retos.

Lietuvoje nemaža augalų, kurių pavadinimai siejami su šuniu. Įdomu, kad daugelis tokių augalų nuodingi, pavyzdžiui, šunobelė, šunpetrė, šunvyšnė, šunbuilis (nuokana), šuniagaršvė (mauda) ir kiti. Dalis su šunimis siejamų augalų turi nemalonų kvapą, pavyzdžiui, šungarstė, šunmėtė, šunlielė, šunramunis. Tokios augalų savybių ir šuns sąsajos nėra atsitiktinės. Daugelis Europos tautų nuo senų laikų šunį laikė mirties simboliu. Krikščionybėje šuo simbolizuoja ištikimybę. Šuns siejimas su dvokiančiais augalais gali būti perimtas iš Rytų kultūrų, kuriose šuo yra valkatos simbolis.

Dygiųjų šunobelių žievė ir vaisiai nuo seniai liaudies medicinoje žinomi kaip vidurius paleidžiantys vaistai, tačiau dėl labai stipraus poveikio šiuolaikinėje medicinoje iš šių augalų pagaminti preparatai beveik nevartojami. Liaudies medicinoje gydymui dažniausiai vartoti visai sunokę vaisiai. Užtenka prieš pusryčius suvalgyti keletą sunokusių uogų. Šunobelių preparatų negalima vartoti vaikams. Nevisiškai sunokusių vaisių nuoviras veikia truputį švelniau negu vaisiai. Didelis vaisių arba jų nuoviro kiekis gali paskatinti vėmimą ir smarkų viduriavimą.

Dygiųjų šunobelių vaisiai sukelia viduriavimą, bet jie mažai nuodingi. Kitose šių augalų dalyse nuodingųjų medžiagų daugiau. Vaisiuose esama angliavandenių, organinių rūgščių, flavonoidų, antrachinonų. Žievėje yra angliavandenių, pektinų, raugų, eterinių aliejų, alkaloidų.

Nesunokusių vaisių nuoviru, nelygu, koks kandikas, audiniai, oda, popierius ir mediena dažomi žaliai, geltonai, rusvai ir kitokiomis spalvomis. Spalvos būna sodrios, tačiau palyginti nepatvarios. Seniau iš nesunokusių vaisių, lipų ir kalkinio vandens gaminti vandeniniai dažai, kuriuos naudojo dailininkai. Iš žievės gaunami geltoni vandeniniai dažai. Dygiųjų šunobelių mediena kieta, patvari, sunkiai skyla, spalvinga, gražios, marmurą primenančios tekstūros. Iš jos gaminami smulkūs dirbiniai.

Dygiųjų šunobelių žiedai išskiria nemažai nektaro. Iš šių augalų nektaro surinktas medus geltonas, lėtai kristalizuojasi.