Karpotasis beržas

Karpotieji beržai yra visoje Lietuvoje plačiai paplitę, sparčiai augantys, iki 20 m. aukščio medžiai. Beržai paprastai įsikuria priesmėlio ar priemolio dirvožemiuose, bet gali augti ir molyje, tik svarbu, kad dirvožemis būtų laidus vandeniui. Aptinkami miškuose, pamiškėse, šlaituose, pakelėse, prie sodybų. Karpotieji beržai yra šviesomėgiai medžiai.

Paprastieji beržai - dažniausiai pirmieji arba vieni iš pirmųjų ima augti apleistuose laukuose, nešienaujamose pievose. Į karpotuosius beržus panašūs plaukuotieji beržai tankiai įsikuria nuolat drėgname arba šlapiame pelkiniame dirvožemyje. Beržų žiedai vienalyčiai, susitelkę žirginiais. Žydi pavasarį, pradėjus skleistis lapams. Žiedus apdulkina vėjas.

Visoje Lietuvoje drėgnokuose ir šlapiuose miškuose paplitę plaukuotieji beržai, kurie gydomosiomis savybėmis nė kiek nenusileidžia, o kai kuo karpotuosius netgi lenkia. Ypač daug plaukuotųjų beržų pumpuruose eterinių aliejų, pasižyminčių antiseptinėmis savybėmis.

Liaudies dainose beržai yra skaistybės ir jaunystės simbolis. Tačiau gal nedaug kam žinoma, jog senovės lietuviai turėjo beržų, beržų lapijos ir beržų sulos dievybę  Beržulį (kai kuriuose literatūros šaltiniuose jis vadinamas Biržuliu). Įdomu tai, kad lietuvių papročiuose ir mitologinėse sakmėse beržai turi dvejopą ir netgi priešingą prasmę. Pasak N.Vėliaus, sakmėse beržas kartais siejamas su velniu: į velnio dvarą  pakviestas žmogus neretai atsidurdavęs berže, iš velnio įgytas arklys virsdavęs  beržiniu rąstigaliu, drabužiai ir pinigai- balta tošimi, saldumynai - žirginiais. Pagonybės laikais daugiausia apeigų, susijusių su beržais, būdavo pavasarį, o vėliau jos sutapatintos su katalikų Sekminėmis. Beržų šakelėmis puoštos trobos, vartai, iš jų pinti vainikai laikyti nemirtingumo, sielos ir gyvųjų ryšio su mirusiaisiais simboliu.

Iš vidinės žievės gaunamas eterinis aliejus turi sutraukiamųjų savybių ir naudojamas odos ligoms, tokioms kaip egzema ir moriazė, gydyti. Sula skatina šlapimo skyrimąsi, stiprina organizmą. Jaunų lapų ir ūglių nuoviras stimuliuoja šlapimo skyrimąsi ir mažina cholesterolio kiekį organizme, pasižymi baktericidinėmis savybėmis. Lapų antpilas gydo vandenligę, reumatą, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, kepenų sutrikimus, patikimai tirpina inkstų akmenis.

Pumpurų antpilas lengvina atsikosėjimą, skatina prakaito skyrimąsi, todėl vartojamas sergant laringitu, bronchitu, tracheitu. Lapų nuoviras naudojamas vonioms gydant kai kurias odos ligas.

Beržų pumpurai skinami visą žiemą arba prieš pat skleidimąsi, o jauni lapai, kol dar būna lipnūs, skinami anksti pavasarį ir džiovinami. Liaudies medicinoje vartojamas spiritinis pavasarį surinktų išbrinkusių pumpurų antpilas. Vonioms skirtus lapus galima skinti ir vantas rišti iki vasaros vidurio.

Beržai yra nuostabaus gaiviojo gėrimo - sulos- šaltinis. Pavasarį iš beržų tekanti kvapni ir salsva sula geriama šviežia, o jeigu prisileidžiama daug - užraugiama ir vasarą gaivinamasi gira. Kartais iš sutirštintos sulos gamintas sirupas. Vidinis krakmolingas beržų žievės sluoksnis badmečiais daugelyje šiaurinių kraštų buvo svarbus maisto papildas. Ją žmonės valgydavo šviežią pakeptą arba išdžiovindavo, sumaldavo ir miltus naudodavo sriubai sutirštinti, iuos maišydavo su javų miltais ir kepdavo duoną. Kai kur iš vidinio žievės sluoksnio iki šiol verdama kvapni arbata.

Apie beržų panaudojimo galimybes galima parašyti ištisą knygą. Iš ankstyvą pavasarį arba vasaros pradžioje nuluptos beržų tošies gaminti indai, pinti krepšeliai ir krepšiai. Iš tošies gaunama derva naudota kaip batų tepalas. Vidinės žievės, kurioje yra iki 16 procentų raugų, nuovire mirkytos virvės, siekiant apsaugoti jas nuo puvimo. Iš jaunų lanksčių šakelių rišamos vantos ir šluotos. Lengva, šviesi ir tvirta mediena naudojama baldams, žaislams, įrankių rankenoms gaminti, yra geras kuras. Iš medienos gaminamas popierius, o aukštos kokybės anglį naudoja dailininkai.