Raudonasis dobilas

Raudonieji dobilai yra daugiamečiai, 20-50 cm. aukščio augalai. Laukiniai raudonieji dobilai auga natūraliose pievose, o kultūriniai, kuriuos nuo laukinių atskirti gana sunku, sėjami pievose ir ganyklose kaip pašariniai augalai.

Laukiniai raudonieji dobilai dažniausiai įsikuria vidutiniškai drėgnuose, paprastai neutralios reakcijos priemolio arba molio dirvožemiuose. Gausiausiai žydi birželio liepos mėnesį, bet nušienauti- ir iki rudens. Šviesomėgiai augalai, negalintys augti pavėsyje. Paplitę ir dažni visoje Lietuvoje, tačiau paprastai aptinkama kultūrinių raudonųjų dobilų, o laukinių, turinčių nedidelius žiedynus su sodrios spalvos žiedais, randama vis rečiau, nes nyksta natūralios pievos.

Viduramžiais krikščionybėje dobilų lapai, susidedantys iš trijų lapelių, dažnai buvo laikomi Švenčiausiosios Trejybės simboliu. Tikriausiai viduramžiais kilo tradicija kryžiaus stiebo ir kryžmos galus užbaigti dobilo lapo forma. Tokie kryžiai vadinami trilapiais, juos Lietuvoje iki šiol neretai kuria tautodailininkai. Kartais dobilai dėl gydomųjų savybių buvo siejami su Švenčiausiąja Mergele Marija. Lietuvoje tikėta, kad neįprastai išaugę dobilų lapai, turintys keturis arba penkis lapelius, neša laimę, kai kuriuose šalies regionuose keturlapiai dobilų lapai laikyti nelaimės, o penkialapiai - laimės pranašais.

Įvairių šalių liaudies medicinoje raudonieji dobilai naudojami jau labai seniai. Dažniausiai iš jų paruošti preparatai vartojami odos ligoms gydyti kartu su kitų organizmą valančių augalų, tokių kaip didžiosios varnalėšos ir rauktalapės rūgštynės, preparatais. Dobilų antpilas gana veiksmingas nuo egzemos ir psoriazės. Jis taip pat vartojamas esant krūtų, kiaušidžių ir limfinės sistemos organų piktybiniams augliams, sergant kokliušu ir sausai kosint. Žieduose ir lapuose aptinkami flavonoidai pasižymi estrogeninėmis savybėmis, todėl dobilais gali būti gydomi menopauzės sukelti negalavimai. Žiedų antpilas skatina medžiagų apykaitą, slopina spazmus ir sklerozės vystymąsi, skatina šlapimo skyrimąsi, palengvina atsikosėjimą ir veikia raminamai.

Labai panašių gydomųjų savybių turi visoje Lietuvoje plačiai paplitę baltieji dobilai, augantys pievose, ganyklose, kiemuose, prie takų. Gydymo tikslais jie visiškai gali pakeisti raudonuosius dobilus. Smėlynuose, sausuose dirvonuose aptinkami dirviniai dobilai, kurių žiedynai primena pavasarį išsiskleidžiančius karklų kačiukus, liaudies medicinoje vartojami atsikosėjimui palengvinti.

Grybinėmis ir virusinėmis ligomis sergančiuose, kartais net išoriškai sveikai atrodančiuose raudonuosiuose dobiluose randama nuodingo alkaloido salframino. Literatūroje nurodoma, kad pradėti tyrimai, kaip šį alkaloidą pritaikyti diabeto gydymui ir žmogaus imunodeficito viruso aktyvumo slopinimui.

Jauni raudonųjų dobilų žiedynai ir lapai valgomi švieži arba troškinti panašiai kaip špinatų lapai. Jaunų lapų, nuskintų iki augalo žydėjimo, gali būti dedama į salotas,  sriubas. Išdžiovinti ir sutrinti lapai įgyja vanilę primenantį kvapą, todėl vartojami kaip prieskoniai, tinkamiausi ryžių patiekalams pagardinti. Panašiai vartojami ir dobilų žiedynai, iš jų verdama kvapni arbata. Literatūroje nurodoma, kad dobilų sėklose yra baltymus skaidančio fermento tripsino veikimą stabdančių medžiagų, bet jos suskyla sėkloms sudygus. Dėl to kaip baltymingas maisto papildas dobilų sėklos gali būti valgomos tik sudaigintos.

Raudonieji dobilai - puikūs pašariniai augalai. Ant šaknų susidarančiuose gumbeliuose gyvenančios bakterijos fiksuoja azotą ir juo praturtina dirvožemį. Užtai dobilų sėjama dirvožemiui pagerinti, kartais šie augalai būna kaip žalioji trąša. Raudonųjų dobilų žiedynais audinius galima dažyti geltonai.