Siauralapis gaurometis

Siauralapiai gauromečiai yra daugiamečiai, 1,2-2 m. aukščio augalai, dažniausiai aptinkami miškų kirtavietėse, degvietėse, pamiškėse, sausuose šlaituose, pakelėse, apleistuose karjeruose.

Atvirose vietose siauralapiai gauromečiai sudaro sąžalynus, o retokuose miškuose neretai auga pavieniui arba nedideliais guotais. Paprastai augalai įsikuria sausokame, vandenį lengvai praleidžiančiame, tačiau azoto turtingame dirvožemyje. Paplitę visoje Lietuvoje, bet dažniausi ir didžiausius sąžalynus sudaro pietinėje bei rytinėje šalies dalyje.

Lietuvoje siauralapius gauromečius žmonės dažniausiai vadino ožkarožėmis, kai kur-kazokais. XIX a. pabaigoje Laurynas Ivinskis, kūręs pavadinimus daugeliui augalų, pasiūlė vadinti juos garomečiais. Tokį vardą jis sugalvojo ne veltui: kai atsidaro subrendę vaisiai, iš jų išsiverčia smulkios, baltais plaukeliais apaugusios sėklos. Net silpnam vėjeliui papūtus, pūkuotos sėklos pakyla ir susidaro įspūdis, kad iš sąžalyno kyla balti garai. Vėliau L.Ivinskio pasiūlytas pavadinimas truputį pakeistas ir augalus imta vadinti gauromečiais. Šis pavadinimas irgi taiklus- vėjo nešiojami plaukuotų vaisių gumulai primena gaurų kuokštus.

Liaudies medicinoje siauralapio gauromečio nuoviras ar antpilas vartojami organizmui stiprinti, spazmams atpalaiduoti, kraujavimui stabdyti, kaip raminamieji, atpalaiduojamieji vaistai. Kai kuriose Vidurio Europos šalyse siauralapiais gauromečiais gydomos prostatos ligos. Nuplikytų lapų kompresai padeda nuo burnos opų. Lapų antpilas ir ekstraktas pasižymi uždegimus slopinančiomis savybėmis. Tačiau literatūroje nurodoma, kad šių augalų preparatai gali sukelti mieguistumą, sulėtinti reakciją. Nuluptos siauralapių gauromečių šaknys liaudies medicinoje naudojamos kaip išoriniai vaistai odos ligoms gydyti, niežuliui malšinti.

Jauni siauralapių gauromečių švieži lapai ir ūgliai naudojami salotoms, o virti ar troškinti valgomi kaip daržovės. Anksti pavasarį dygstantiems ūgliams būdingas malonus salsvas kvapas ir skonis. Vasarą maistui vartojami jauni žiedynai su žiedpumpuriais. Jų dedama į salotas ir mišraines. Jauni lapai truputį laisvina vidurius, tačiau nepatariama jų valgyti vienų. Visose siauralapių gauromečių dalyse daug A ir C vitaminų. Jauni lapai ir ūgliai skoniu primena smidrus.

Sibire ir Rytų Azijos šalyse iš šviežių arba truputi fermentuotų ir išdžiovintų siauralapių gauromečių lapų verdama kvapni ir malonaus skonio arbata, jų dedama į kitų arbatžolių mišinius.

Siauralapių gauromečių žiedai išskiria daug nektaro, juos gausiai lanko bitės. Teigiama, kad tankiame, 1ha plotą užimančiame sąžalyne augantys gauromečiai išskiria apie 300kg nektaro. Medus iš šių augalų nektaro būna skaidrus, žalsvo atspalvio, malonaus skonio ir kvapo.

Visose augalo dalyse esama flavonoidų, raugų, alkaloidų, gausu vandenyje tirpių angliavandenilių(gleivių). Iš stiebų galima gauti grubaus pluošto, tinkamo virvėms vyti.