Paprastasis raudonėlis

Paprastieji raudonėliai - daugiamečiai, 30-80 cm. aukščio žoliniai augalai viršutinėje dalyje šakotais stiebais. Lapai priešiniai, kiaušiniški ar pailgai kiaušiniški. Žiedai smulkūs, purpuriškai violetiniai, rečiau - rausvi ar balti, stiebo ir šakų viršūnėse susitelkę šluotelės pavidalo žiedynais.

Paprastieji raudonėliai žydi nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio vidurio, pavieniai augalai - ir rugsėjį. Žiedai išskiria daug nektaro, juos apdulkina įvairūs vabzdžiai. Auga sausose pievose, šlaituose, pamiškėse, retuose ir šviesiuose miškuose. Dažniausiai įsikuria karbonatų turinčiuose šarminguose, rečiau- neutralios reakcijos, gana sausuose priesmėlio, priemolio ir molio dirvožemiuose. Paprastieji raudonėliai paplitę visoje Lietuvoje, tik reti arba retoki šiauriniuose rajonuose ir lygumose.

Džiovinti, rečiau - švieži, paprastųjų raudonėlių lapai yra svarbūs prieskoniai. Ypač daug raudonėlių lapų vartojama Viduržemio jūros regiono šalių virtuvėse: jų, kartu su kitais stipraus kvapo prieskoniais, dedama į mėsos ir daržovių patiekalus, padažus. Džiovinti lapai tinka arbatai, jie taip pat įeina į arbatžolių mišinius.

Lietuviškos botanikos nomenklatūros pradininkas J.A.Pabrėža raudonėlius siūlė vadinti kalnašvitomis, tačiau prigijo L.Ivinskio pasiūlytas, iki šiol vartojamas augalo vardas. Akivaizdu, kad L.Ivinskis panaudojo liaudišką pavadinimą, nes beveik visoje Lietuvoje šie augalai vadinami labai panašiai: raudelė, raudodėlė, raudolėlė, raudondėlė. Įdomu, kad labai panašiai šiuos augalus įvardija ir latviai- raudene. Iš to galima spręsti, jog žmonės paprastųjų raudonėlių savybes žinojo nuo labai seniai.

Paprastieji raudonėliai jau daug amžių yra žinomi ir plačiai naudojami vaistiniai augalai. Seniausiai jų antpilu pradėti gydyti virškinimo ir kvėpavimo organų sutrikimai. Iš šių augalų pagaminti preparatai turi antiseptinių, prakaito skyrimąsi skatinančių, atsikosėjimą lengvinančių, organizmą stiprinančių ir raminamųjų savybių. Arbata vartojama sergant peršalimo ligomis, gripu, skrandžio veiklos sutrikimais, esant skausmingoms mėnesinėms. Be to, raudonėlių arbata turi stiprių raminamųjų savybių, užtai jos nepatariama daug gerti, o nestipri arbata padeda nuo nemigos. Bronchitas ir astma dažniausiai gydomi raudonėlių antpilo inhaliacijomis, šutekliai išoriškai naudojami sergant artritu ir esant raumenų skausmams. Raudonėliuose gana daug timolio, todėl tai vieni iš stipriausių natūralių antiseptikų.

Gydymo tikslais dabar gana dažnai naudojamas raudonėlių eterinis aliejus. Juo galima malšinti dantų skausmą. Eterinis aliejus taip pat naudojamas kvapų terapijoje. Raudonėlių lapų ir žiedynų antpilas skatina menstruacijas, tad nėščiosioms derėtų vengti iš raudonėlių pagamintų preparatų ir negerti jų arbatos. Nedideliais kiekiais, kaip prieskoniai vartojami raudonėliai pavojaus nekelia.

Iš paprastųjų raudonėlių gaunamas eterinis aliejus naudojamas maisto ir parfumerijos pramonėje, tačiau pasitaiko žmonių, kuriems šių augalų eterinis aliejus sukelia alergiją. Daugiausia eterinio aliejaus - 0,6 procento- būna augalams pradėjus žydėti, o vaisiams bręstant jo lieka perpus mažiau. Seniau džiovintų raudonėlių buvo kemšama į čiužinius, nes eterinis aliejus atbaido utėles. Žiedynų nuoviras audinius dažo raudonai, bet spalva gana blausi, o dažai palyginti nepatvarūs. Naudojant kandikus (geležies druskas), žolės nuoviras audiniams suteikia juodą ir tamsiai rudą spalvą. Kai kada paprastieji raudonėliai auginami gėlynuose kaip dekoratyviniai augalai.