Šlaitinis dirvenis

Šlaitiniai dirveniai yra daugiamečiai, 60-80 cm. aukščio augalai pagulusiais, kartais gulsčiais stiebais. Stambūs, daug stiebų išauginantys kerai kartais užima beveik visą kvadratinį metrą.

Visos augalo dalys, ypač viršutinė stiebo dalis žiedyno srityje, apžėlusios paprastaisiais ir liaukiniais plaukeliais. Šlaitiniai dirveniai skleidžia savitą, kai kam nemalonų kvapą. Įsikuria dirvonuose, pievose, šlaituose, pakelėse, dykvietėse, sausuose, rečiau - vidutiniškai drėgnuose, dažniausiai karbonatų turinčiuose šarminguose molio arba priemolio dirvožemiuose. Šviesomėgis ir šilumamėgis augalas. Žydi nuo birželio vidurio iki vėlyvo rudens. Žiedai gana stambūs, įvairaus sodrumo rausvų atspalvių, juos apdulkina vabzdžiai. Šlaitinių dirvenių aptinkama visoje Lietuvoje, bet jie gana reti. Kiek dažniau auga rajonuose, kuriuose vyrauja molio dirvožemiai.

Lotyniškas dirvenio genties pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio onos, reiškiančio asilą. Teigiama, kad taip šie augalai įvardyti dėl to, jog juos mėgsta ėsti asilai, nors kai kas aiškina, kad taip pavadinti dėl savito kvapo. Liaudiškų lietuviškų dirvenių pavadinimų nėra, todėl galima manyti, kad žmonės jų nepažinojo. Dabar vartojamą šios augalų genties vardą sugalvojo L.Ivinskis, o J.A.Pabrėža jį vadino trukia.

Liaudies medicinoje šlaitinių dirvenių žolė ir šaknys padeda nuo tulžies pūslės akmenligės, hemorojaus, laisvina vidurius. Literatūroje nurodoma, kad seniau šių augalų nuoviras arba antpilas būdavo vartojami kaip raminamieji, dažniausiai kliedesiams malšinti ir sergantiems besaikio ilgalaikio alkoholio vartojimo sukeliama baltąja karštine. Dygliuotieji dirveniai turi panašių gydomųjų savybių kaip ir šlaitiniai dirveniai. Įdomu tai, jog dygliuotųjų dirvenių šaknyse yra aliejaus ir eterinių aliejų. Aliejus slopina šlapimo skyrimąsi, o eterinis aliejus veikia priešingai - skatina. Eterinis aliejus naudojamas vandenligei, chroniškoms odos ligoms gydyti, jis slopina šlapimo pūslės ir inkstų uždegimus.

Kai kuriose šalyse šlaitinių ir į juos panašių šliaužiančiųjų dirvenių šaknys valgomos šviežios arba keptos, kartais jos vartojamos kaip saldymedžio šaknų pakaitalas. Lietuvoje tik botanikos soduose ar mėgėjai kolekcijose kartais augina dygliuotuosius dirvenius. Jų šaknys ypač saldžios ir šviežios gali būti valgomos kaip saldėsiai. Kartais iš šviežių šaknų gaminamas gaivusis gėrimas, gerai malšinantis troškulį. Šaknys švariai nuplaunamos, susmulkinamos ir užpilamos šaltu vandeniu.

Po kelių valandų gėrimas perkošiamas ir jį galima gerti. XX a. pirmojoje pusėje Vakarų Europoje buvo paplitusi mada maistui vartoti jaunus dirvenių ūglius. Jie virti, troškinti arba švieži dėti į salotas, mišraines.