Paprastoji varnalėša

Paprastosios varnalėšos yra dvimečiai, 70-160 cm. aukščio augalai. Stiebas status, briaunotas, gausiai šakotas. Lapai dideli, širdiškai kiaušiniški, jų viršutinė pusė plika, apatinė apžėlusi veltiniškais plaukeliais. Graižai stambūs, beveik rutuliški, šakų galuose susitelkę skėtiškomis kekėmis. Graižų skraistlapiai apraizgyti voratinklį primenančiais plaukeliais. Visi graižo žiedai vamzdiškieji, rausvi arba violetiniai. Žydi liepos-rugsėjo mėnesiais.

Varnalėšos aptinkamos dykvietėse, panamėse, pamiškėse, pakrūmėse, upių pakrantėse. Šviesomėgiai augalai, bet gali pakęsti nedidelį pavėsį. Paprastosios varnalėšos įsikuria derlinguose, vidutiniškai drėgnuose, įvairios mechaninės sudėties dirvožemiuose. Paplitusios visoje Lietuvoje.

Lietuvoje, be paprastųjų varnalėšų, dar randamos didžiosios, mažosios ir miškinės varnalėšos. Miškinės varnalėšos retos, saugomos, aptinkamos lapuočių miškuose ir jų pakraščiuose. Joms būdingos ilgos, lanku išlinkusios šakos su pavieniais graižais kiekvieno lapo pažastyje. Didžiosios varnalėšos nuo paprastųjų skiriasi tuo, jog graižai be voratinkliškų plaukelių. Mažųjų varnalėšų graižai smulkūs, o lapkočiai tuščiaviduriai.
Manoma, kad varnalėšos - vieni iš seniausių maistinių augalų. Jų šaknis žmonės valgė dar iki žemdirbystės atsiradimo. Didžiosios varnalėšos Lietuvoje, kaip ir didelėje Vidurio Europos dalyje bei Siaurės Europoje, yra archeofitai. Gali būti, jog prie šios grupės turi būti priskirtos ir paprastosios bei mažosios varnalėšos, bet jas galėjo išplatinti gyvūnai. Lietuviai apie varnalėšas sukūrę įdomią mįslę: „Gale daržo skolininkas, kas tik prieina, kiekvienam užmoka".

Varnalėšų preparatai Europos ir Rytų šalyse nuo seniai vertinami kaip pati geriausia organizmą nuo kenksmingų medžiagų valanti priemonė. Dažniausiai gydymui naudojamos džiovintos šaknys, tačiau panašių savybių turi varnalėšų lapai, graižai ir sėklos. Gerti šaknų antpilą patariama sergant gerklės ir kitomis infekcinėmis ligomis, siekiant pašalinti susidarančius toksinus. Valgomos šaknys, bet geriausia antpilas, skatina medžiagų apykaitą, padeda iš organizmo pasišalinti sunkiesiems metalams. Šiaurės Amerikoje iš varnalėšų gaminamas preparatas vartojamas sergant onkologinėmis ligomis, tačiau jo veiksmingumas tyrimais nei patvirtintas, nei paneigtas. Varnalėšos turi antibakterinių ir fungicidinių savybių, todėl jų preparatais sėkmingai gydomos įvairios odos ligos, nudegimai, lūpų pūslelinė, egzema, plaukų, odos ir nagų grybelinės ligos, slopinamas riebalų liaukų uždegimas. Šaknų nuoviras skatina prakaito ir šlapimo skyrimąsi. Iš sėklų ir lapų gaminami šutekliai nuo sumušimų, opų, nuospaudų.

Šviežiomis paprastųjų ir kitų rūšių varnalėšų sultimis įtrinamą galvos oda. Teigiama, kad jos stiprina plaukus, apsaugo nuo plikimo.

Pirmamečių augalų šaknys kasamos rudenį, nuvytus lapams. Iškastos šaknys nuvalomos, nuplaunamos šaltu vandeniu, susmulkinamos 10-15 cm. ilgio gabalėliais, jeigu reikia, perpjaunamos išilgai ir džiovinamos.

Renkant varnalėšų sėklas reikia saugotis vaisių skristukų plaukelių. Jie labai trapūs ir aštrūs, todėl pakliuvę į akis arba kvėpavimo takus gali juos labai sudirginti.

Paprastųjų, didžiųjų ir mažųjų varnalėšų vienametės šaknys valgomos šviežios, virtos arba troškintos. Esant palankioms sąlygoms, per pirmuosius metus jos išauga iki 120 cm, bet tada varnalėšų šerdis sumedėja. Vertingiausios 50-60 cm. ilgio šaknys. Jaunose šaknyse yra apie 2,5 procentus baltymų, 14 procentų angliavandenių, mažai riebalų ir iki 45 procentų inulino. Inulinas- angliavandenis, kuris žmogaus organizme nesuvirškinamas, dėl to jo turintys produktai tinka sergantiems diabetu. Tačiau kai kurių žmonių žarnyne inulinas ima rūgti ir nuo tokių produktų gali smarkiai pūsti vidurius. Maistui vartojami jauni varnalėšų lapai ir lapkočiai. Garuose virti lapkočiai skoniu primena smidrų ūglius. Sudaigintos sėklos ir daigai tinka salotoms, mišrainėms.