Pievinis snaputis

Pieviniai snapučiai yra daugiamečiai, 30-90 cm. aukščio, gana stambius kerus sudarantys augalai. Stiebas stačias, kaip ir kitos snapučio dalys, pasidengęs pasišiaušusiais paprastaisiais ir liaukiniais plaukeliais. Lapai plaštakiškai suskaldyti. Žiedai stambūs, 2,5-3 cm. skersmens, po kelis ar keliolika susitelkę skėtiškomis kekėmis. Vainiklapiai mėlyni arba violetiniai, retai balti ar rausvi.

Pieviniai snapučiai aptinkami pievose, pakelėse, pamiškėse, pakrūmėse. Įsikuria drėgname ir derlingame dirvožemyje. Nepakenčia pavėsio. Pieviniai snapučiai paplitę visoje Lietuvoje, bet nėra dažni. Kiek daugiau jų pasitaiko didelių ir vidutinių upių slėnių pievose.

Mokslinis genties vardas Geranium yra kilęs iš graikų kalbos žodžio geranos, reiškiančio gervę. Šių augalų vaisiai panašūs į gervės snapą. Lietuviški liaudiški snapučių pavadinimai dažniausiai siejami su vaisių panašumu į geriau žinomų paukščių - gandrų - snapą: gandrasnapės, gandražolės, garniukai, snapėtrai, starkanosiai, starkasnapiai, starkasnukiai, starkeliai. Daug rečiau liaudiški vardai siejami su šių augalų gydomosiomis savybėmis ir kai kuriose Lietuvos vietovėse jie vadinami diegliažolėmis. Įdomu, kad latviams snapučiai irgi panašesni į gandrus negu į gerves. Snapučio gentį jie vadina gandrene.

Be pievinių snapučių, Lietuvoje savaime paplitę dar kelių rūšių šie augalai: sausose pamiškėse augantys raudonžiedžiai, pelkėtose pievose ir pakrūmėse aptinkami pelkiniai, dirbamuose laukuose ir dykvietėse paplitę smulkieji, miškuose įsikuriantys miškiniai ir raudonstiebiai, tik pajūrio smėlynuose randami švelnieji ir blizgantieji snapučiai. Lietuvoje sparčiai plinta svetimžemiai, gana smulkiais šviesiai violetiniais žiedais žydintys sibiriniai snapučiai. Iš visų Lietuvoje aptinkamų šios genties augalų gydymo tikslais dažniau naudojami pelkiniai ir raudonstiebiai snapučiai, nors ir kiti turi nemažai veikliųjų medžiagų.

Vaistams tinka pievinių snapučių žolė ir šaknys. Žolės antpilas pasižymi nuskausminamosiomis ir raminamosiomis savybėmis, slopina uždegimus ir karščiavimą, mažina kraujo spaudimą. Šalta vandeninė ištrauka stabdo viduriavimą. Nuoviras paprastai vartojamas sergant gripu ir plaučių uždegimu, kai reikia sumažinti karščiavimą, mažina kojų tinimą ir padeda nuo įvairios kilmės kojų skausmų. Tibeto medicinoje dažniausiai naudojamos pievinių snapučių šaknys. Iš jų gaminami raminamieji vaistai.

Pievinių ir kitų snapučių žolė gydymui pjaunama augalams žydint. Surinktą žaliavą reikia džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje. Pelkinių ir pievinių snapučių šaknyse ir šakniastiebiuose yra nuo 5 iki 38 procentų raugų, angliavandenių, organinių rūgščių. Visų snapučių lapuose, stiebuose ir žieduose esama karčios medžiagos geranino, eterinių aliejų, saponinų, nuo 3 iki 20 procentų raugų, alkaloidų, flavonoidų. Lietuvoje liaudies medicinoje raudonieji snapučiai seniau vartoti kraujavimui iš žaizdų stabdyti.

Pievinių ir pelkinių snapučių šaknų nuoviras su kandikais audinius dažo žaliai. Pieviniai, raudonžiedžiai ir kelių rūšių introdukuoti daugiamečiai snapučiai vertinami kaip dekoratyviniai augalai. Jų žiedai stamboki, ryškių spalvų, augalai gana ilgai žydi. Snapučių žiedai išskiria daug nektaro, bitės iš žiedų surenka nemažai žiedadulkių.