Paprastoji morka

Paprastosios morkos - dvimetis, 30-80 cm. aukščio augalas. Stiebas šakotas, briaunotas, kaip ir lapai, apžėlęs šiurkštokais plaukeliais. Žiedai smulkūs, balti, šakų viršūnėse susitelkę sudėtiniais skėčiais.

Paprastosios morkos išoriškai labai panašios į sėjamąsias morkas, tik gausiau plaukuotos, o palyginti plonos šaknys yra baltos ar gelsvos spalvos. Žydi nuo liepos iki rugsėjo. Vaisius subrandina rugpjūčio-spalio mėnesiais. Pirmaisiais metais paprastosios morkos išaugina tik lapus, o antraisiais pražysta ir, sunokinusios sėklas, nunyksta. Aptinkamos sausuose šlaituose, dirvonuose, dykvietėse, pakelėse, pievose. Įsikuria neutralios ar šarminės reakcijos priesmėlio, priemolio ar molio dirvožemyje. Šviesomėgiai ir šilumamėgiai augalai. Paprastosios morkos paplitusios visoje Lietuvoje ir gana dažnos.

Valgomosios morkos- vienos iš seniausių šakniavaisinių daržovių. Teigiama, kad jas ypač vertino frankų ir langobardų karalius ir imperatorius Karolis Didysis (742-814). Iki XVIa morkos buvo laikomos vienu didžiausių skanėstų. Europoje, kaip kultūriniai augalai, jos labiausiai paplito palyginti neseniai- tik XVIIa. Dabar net sunku įsivaizduoti, kaip gaminant maistą būtų galima išsiversti be morkų.

Paprastosios morkos yra tiesioginiai valgomųjų morkų protėviai. Kai kurie sistematikai jas laiko vienos rūšies porūšiais. Valgomosios morkos nuo paprastųjų skiriasi stora, mėsinga, oranžinės, gelsvos arba rausvos spalvos šaknimi. Kitokia ir augalų cheminė sudėtis, todėl gydymo tikslais valgomosios morkos paprastųjų morkų pakeisti negali.
Paprastųjų morkų žolės antpilas - puiki priemonė organizmui valyti: skatina kepenų veiklą, šlapimo skyrimąsi ir nereikalingų medžiagų šalinimąsi iš inkstų. Taip pat antpilas padeda nuo pilvo pūtimo, juo gydoma vandenligė, įvairūs virškinimo organų, inkstų ir šlapimo pūslės sutrikimai.

Teigiama, kad lapų antpilas slopina akmenų susidarymą inkstuose, tirpina jau susidariusius akmenis. Paprastųjų morkų lapuose esama nemažai porfirinų, kurie skatina hipofizės veiklą, dėl to organizme padidėja lytinių hormonų gamyba. Liaudies medicinoje morkų lapų antpilu gydomas diabetas. Šviežios tarkuotos paprastųjų morkų šaknys liaudies medicinoje buvo vartojamos kirmėlinėms ligoms gydyti, sutrikusiam mėnesinių ciklui sureguliuoti. Šaknys skatina gimdos raumenų susitraukimus, todėl jų nepatariama vartoti nėščiosioms.

Paprastosios morkos kai kuriems žmonėms gali sukelti alergiją. Šviežios laukinių morkų, kaip ir daugelio kitų salierinių augalų, sultys, patekusios ant odos, didina jos jautrumą saulės spinduliams arba paskatina dermatitą. Dėl to renkant žaliavą būtina mūvėti pirštines, jeigu sulčių patenka ant odos, ją reikia nuplauti ir tą vietą saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Preparatų iš morkų sėklų ir šaknų negalima vartoti nėščiosioms.

Vaistams paprastųjų morkų žolė renkama vasarą, augalams pradėjus žydėti, dažniausiai liepos mėnesį. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Šaknys vartojamos šviežios arba džiovintos. Labiausiai tinka rudenį iškastos pirmamečių(nežydinčių) augalų šaknys.

Paprastųjų morkų šaknų kvapas panašus į valgomųjų morkų, tik jos būna laibesnės ir gelsvos arba beveik baltos. Pirmamečių augalų šaknys gali būti valgomos virtos, tačiau jose gausu plaušų. Senovėje, kol nebuvo valgomųjų morkų, ir badmečiais žmonės paprastųjų morkų šaknis valgė. Iš sudžiovintų, paskrudintų ir sumaltų šaknų gaminamas kavos pakaitalas.

Iš paprastųjų morkų sėklų gaunamas eterinis aliejus naudojamas kosmetikoje, dažniausiai jo dedama į raukšlėms lyginti skirtus kremus, aliejus tinka ir maisto produktams kvapninti.