Dirvinė čiužutė

Dirvinės čiužutės yra vienamečiai, 30-60 cm. aukščio augalai, randami dirbamuose laukuose, pasėliuose, daržuose, dykvietėse, pakelėse, karjeruose ir kitokiose vietose, kuriose pažeistas dirvožemis. Neretai dirvinės čiužutės auga pasėliuose kaip piktžolės. Įsikuria įvairios mechaninės sudėties dirvožemiuose, bet vešliausios derlingame priemolio dirvožemyje.

Dirvinės čiužutės - dažni, visoje Lietuvoje paplitę augalai. Žydi gegužės - birželio mėnesiais, pavienių žydinčių augalų galima aptikti ir iki vėlyvo rudens. Žiedai balti, smulkūs. Vaisiai - plokščios, pinigėlius primenančios, maždaug 1 cm. skersmens ankštarėlės - subręsta liepos - rugsėjo mėnesiais. Ankštarėlėse būna daug smulkių, tamsiai rudų sėklų.

Žmonės dirvines čiužutes pažinojo ne tik kaip dirbamų laukų piktžoles, bet ir  išmanė jų savybes. Apie tai galima spręsti iš liaudiškų pavadinimų, siejamų su sėklų kvapu ir skoniu: česnakėlis, česnakinės, šarkos česnakas, blakiažolė. Labiausiai paplitęs liaudiškas šio augalo pavadinimas - kolyta, kolytai, tačiau yra ir kitokių įdomių vardų, tokių kaip berlingytė, maišelninkas, pinigėliai, šilingėlė, traiduonė, žvanguliukai. Lietuviškos botanikos terminologijos pradininkas J.A.Pabrėža dirvinę čiužutę pavadino plokšte, o L.Ivinskis - makšnuva.

Visose dirvinių čiužučių dalyse yra uždegimus slopinančių, kraują stiprinančių, organizmą valančių, prakaitavimą skatinančių, atsikosėjimą lengvinančių ir kaip priešnuodžiai veikiančių medžiagų. Čiužučių žolės nuovirai ir užpilai vartojami nuo vočių, žarnyno pūlinių, po gimdymo kylančių skausmų ir endometriozės. Liaudies medicinoje čiužutėmis taip pat gydomas reumatas, akių ligos, plaučių pūliniai, inkstų uždegimai, kepenų ligos ir prostatos ligos, šis augalas didina vyrų potenciją. Visose čiužučių dalyse yra junginių, slopinančių bakterijų dauginimąsi, tad labai veiksmingai stabdomas stafilokokų ir streptokokų dauginimasis. Su preparatais iš dirvinių čiužučių reikėtų elgtis atsargiai, nes vartojant juos ilgai ir dideliais kiekiais kraujyje gali smarkiai sumažėti leukocitų, kyla pykinimas, galvos svaigulys.

Dirvinių čiužučių žolė skinama augalams žydint. Sėklos renkamos tada, kai ankštaros pagelsta, o sėklos būna šviesiai rudos. Surinktas čiužutes galima surišti ir pakabinti gerai vėdinamoje vietoje džiūti. Kad neišbyrėtų dalis sėklų, kuokštus derėtų aprišti marle. Išdžiūvusios čiužutės kuliamos, sėklos išvalomos, išdžiovinamos ir supilamos i sandarų indą.

Jauni dirvinių čiužučių lapai, kol augalai nepradėję žydėti, tinka salotoms. Augalui žydint lapai tampa labai kartūs. Lapuose yra apie 54 procentų baltymų. Į salotas, sriubas ir kitus patiekalus čiužučių lapų reikia dėti nedaug. Sutrintas sėklas galima vartoti kaip garstyčių pakaitalą. Jose būna nuo 28 procentų iki 60 procentų aliejaus. Sudaigintomis sėklomis arba mažais daigais gardinamos salotos. Lietuvoje čiužučių sėklos seniau vartotos kaip mėsos prieskoniai, jų buvo dedama į dešras ir skilandžius. Kiekvienas, valgęs tikro skilandžio, pakramtęs bent keletą šviežių sėklų iš karto pasako, kad jos kvepia kaimišku skilandžiu.