Paprastoji jonažolė

Paprastosios jonažolės yra daugiamečiai, 30-80 cm. aukščio žoliniai augalai. Stiebas šakotas, su dviem išilginėmis briaunomis. Lapai su daug taško pavidalo pusiau skaidrių liaukų. Žydi nuo birželio iki rugpjūčio vidurio, pavieniai atžėlę nušienauti augalai- iki rugsėjo vidurio. Sėklos sunoksta liepos-rugsėjo mėnesiais.

Paprastosios jonažolės randamos pievose, pakrūmėse, retuose miškuose, senuose dirvonuose, pakelėse, dykvietėse. Įsikuria įvairios mechaninės sudėties, neutralios arba šarminės reakcijos, karbonatų turinčiuose dirvožemiuose, tik svarbu, kad jis nebūtų labai sausas. Paplitusios visoje Lietuvoje, esant palankioms sąlygoms, pavyzdžiui, kelerius metus neartuose dirvonuose, būna gausios.

Be paprastųjų jonažolių, Lietuvoje dažnos keturbriaunės jonažolės, kurių stiebas apatinėje dalyje su aiškiomis keturiomis briaunomis, o vainiklapiai ir taurėlapiai nusėti juodomis liaukomis. Keturbriaunės jonažolės aptinkamos visoje šalyje ir auga panašiose buveinėse kaip ir paprastosios jonažolės. Kalninės ir plaukuotosios jonažolės Lietuvoje retos, ribotai paplitusios. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose.

Paprastosios jonažolės - labai seniai gydymui naudojamos vaistažolės. Ilgą laiką buvo labai vertinamos, bet XIX a. primirštos, o per kelis paskutinius dešimtmečius tyrimais nustatyta, kad šie augalai turi išskirtinių savybių ir yra veiksmingi gydant nervų sistemos ligas. Klinikiniais tyrimais įrodyta, jog paprastųjų jonažolių preparatai padeda sergantiems lengvo ir vidutinio laipsnio depresija, tačiau netinka nuo chroniškos depresijos. Paprastosiomis jonažolėmis gydomi dėl nervinių priežasčių atsiradę vaikų naktinio šlapinimosi sutrikimai. Žieduose ir lapuose rasta medžiagų, pasižyminčių nuskausminamosiomis, antiseptinėmis, spazmus atpalaiduojančiomis savybėmis. Antpilas arba nuoviras padeda sergant virškinimo sistemos sutrikimais, vartojami kaip šlapimo skyrimąsi skatinantys, atsikosėjimą palengvinantys vaistai.

Išoriškai paprastųjų jonažolių šutekliai, antpilai ir nuovirai naudojami patinimams, opoms, nudegimams, nedidelėms žaizdoms, nubrozdinimams gydyti, raumenų spazmams malšinti.

Paprastosiose jonažolėse yra daug biologiškai aktyvių junginių, iš kurių svarbiausi hipericinas ir pseudohipericinas. Nustatyta, kad šie junginiai veiksmingai slopina retrovirusų dauginimąsi, todėl tiriamos jų pritaikymo galimybės gydant virusinius susirgimus, pavyzdžiui, AIDS.

Iš paprastųjų jonažolių gaminami homeopatiniai preparatai, kuriais gydomos žaizdos, vabzdžių įgėlimai. Teigiama, kad jie labai efektyvūs tais atvejais, kai pažeisti daug nervų galūnių turintys audiniai.

Jonažolėse esančios medžiagos padidina organizmo jautrumą ultravioletiniams saulės spinduliams, o jautriems žmonėms oda gali nudegti net tada, kai ant jos
patenka jonažolių sulčių. Dėl to iš jonažolių pagamintų preparatų negalima vartoti vasarą ir taikant spindulinį gydymą. Jonažolių preparatų nereikėtų vartoti ilgą
laiką.

Vaistinei žaliavai skinamos 15-30 cm. ilgio žydinčių augalų viršūnės, dažniausiai birželio-liepos mėnesiais, žydėjimo pradžioje. Džiovinamos nuo saulės spindulių apsaugotoje, gerai vėdinamoje patalpoje.

Paprastųjų jonažolių žolė kartais vartojama kaip arbatžolių pakaitalas, bet tokią arbatą patartina gerti tik vėlų rudenį ir žiemą. Kai kuriose šalyse šių augalų žiedai naudojami midaus, žolė- trauktinių gamyboje.

Paprastųjų jonažolių žiedų ir lapų nuoviras audinius dažo gelsvai, geltonai arba rudai, o pridėjus rūgščių- raudonai. Geriausiai tinka vilnai dažyti. Raudoną spalvą įgauna ir ant jonažolių užpiltas aliejus arba alkoholis. Visose augalų dalyse yra raugų.