Geltonžiedis barkūnas

Geltonžiedžiai barkūnai yra vienamečiai arba dvimečiai, 30-120 cm. aukščio, gausiai šakoti augalai. Geltonžiedžio barkūno žiedai geltoni, susitelkę kekės pavidalo žiedynais, kurie išauga lapų pažastyse. Randami įvairios mechaninės sudėties, dažniausiai molio ar priemolio, neutralios arba šarminės reakcijos dirvožemyje.

Geltonžiedžiai barkūnai paprastai įsikuria dykvietėse, dirvonuose, pakelėse, patvoriuose, karjeruose, kartais- daugiamečių žolių pasėliuose. Geltonžiedžiai barkūnai nepakenčia pavėsio, atsparūs sausrai.

Geltonžiedžiai barkūnai išoriškai panašūs į baltažiedžius barkūnus. Lengviausia šiuos augalus skirti pagal žiedų spalvą: geltonžiedžių barkūnų jie sodriai geltoni, o baltažiedžių- balti. Be to, abiejų rūšių barkūnai sudėtimi ir savybėmis labai panašūs, todėl neretai pakeičiami vieni kitais. Lietuvoje geltonžiedžiai barkūnai apyrečiai, o baltažiedžiai paplitę beveik visur ir yra gana dažni augalai.

Literatūroje neretai nurodoma, kad barkūnai Lietuvoje yra savaiminiai augalai, tačiau iš tikrųjų šalyje nėra tokių natūralių buveinių, kuriose jie galėjo augti visais laikais. Manoma, jog geltonžiedžiai ir baltažiedžiai barkūnai - archeofitai, tai yra, jie į šalį pateko kartu su atkeliavusiais ir įsikūrusiais žmonėmis arba gerokai vėliau. Tik taip galima paaiškinti, kodėl barkūnai visada auga pažeistose buveinėse. Gali būti, kad barkūnai pateko ne atsitiktinai, o juos žmonės kadaise augino maistui arba dėl gydomųjų savybių. Vėlesniais laikais žmonės barkūnus, matyt, beveik pamiršo, nes nėra išlikusių senų liaudiškų pavadinimų.

Iš geltonžiedžių barkūnų pagaminti preparatai naudojami kaip išoriniai ir vidiniai vaistai. Jie malšina spazmus, lengvina atsikosėjimą, slopina vidurių pūtimą, gerina limfos apytaką, veikia kaip silpni raminamieji, barkūnais gydomos išsiplėtusios venos. Taip pat preparatai vartojami tada, kai kyla trombozės grėsmė. Išoriškai nuoviras naudojamas reumato sukeltam skausmui malšinti, nuo sąnarių patinimų ir kraujosruvų. Distiliuotas žiedynų nuoviras naudojamas akių ligoms gydyti.

Vaistams geltonžiedžių barkūnų šakelės skinamos augalams žydint, paprastai liepos-rugpjūčio mėnesiais. Labai svarbu žaliavą greitai ir gerai išdžiovinti, o paskui tinkamai laikyti, kad ji nepradėtų pelyti.

Literatūroje nurodoma, kad džiovinti barkūnų lapai būna nuodingi, nors šviežius lapus vartoti visai nepavojinga. Iš tikrųjų pavojingi netinkamai išdžiovinti ir laikomi barkūnai, kai juos apninka pelėsiai. Dėl to barkūnuose esantys kumarinai virsta žmonių ir kitų gyvūnų sveikatai kenksmingu, smarkiai kraujo krešėjimą slopinančiu dikumaroliu.

Dažniausiai geltonžiedžių barkūnų lapai, žiedai, jaunos ankštys ir subrendusios sėklos naudojami kaip prieskoniai, patiekalams ir gėrimams suteikiantys malonų, truputį vanilę primenantį kvapą. Džiovintus barkūnų lapus būtina tinkamai saugoti, kad neįsiveistų pelėsiai. Gana retai maistui vartojamos keptos arba virtos šaknys, troškinti arba virti jauni ūgliai ir lapai.

Lietuvoje dar XX a. pirmojoje pusėje geltonžiedžių ir baltažiedžių barkūnų lapai būdavo naudojami namuose išaugintam tabakui kvėpinti. Fermentuotuose lapuose susidarantis dikumarolis naudojamas žiurkių ir pelių nuodams gaminti. Džiovintų, stiprų kumarino kvapą skleidžiančių barkūnų šakelių dėdavo į skrynias ir spintas, kad atbaidytų kandis.