Trikertė žvaginė

Trikertės žvaginės yra vienamečiai arba dvimečiai, 10-50 cm. aukščio žoliniai augalai. Lapai įvairių formų ir skirtingo dydžio. Skrotelės lapai kotuoti, plunksniškai suskaldyti, o stiebo lapai bekočiai, beveik sveiki. Žiedai smulkūs, balti, šakų viršūnėse susitelkę ilgais, kekės pavidalo žiedynais. Vaisius- apversto trikampio formos ankštarėlės.

Trikertės žvaginės žydi nuo balandžio iki rudens šalnų. Pirmosios ankštaros subręsta gegužės mėnesį. Žvaginės randamos dirbamuose laukuose, pasėliuose, dirvonuose, daržuose, pakelėse, vandens telkinių pakraščiuose, ant miško keliukų, kiemuose. Įsikuria įvairios sudėties dirvožemiuose, geriausiai auga derlingame ir vidutiniškai drėgname dirvožemyje. Visoje Lietuvoje trikertės žvaginės tikrai dažnos. Viena palankiomis sąlygomis auganti trikertė žvaginė per visą vegetacijos laikotarpį subrandina iki 40 000 sėklų.

Mokslinio trikertės žvaginės vardo pažyminys - bursa-pastoris - sudarytas iš dviejų lotyniškų žodžių: bursa - maišelis ir pastor - piemuo. Taip rūšis pavadinta dėl to, kad trikerčių žvaginių ankštaros yra trikampio formos. Sakoma, jog kadaise piemenys dažniausiai turėjo labai panašiai atrodančių maišelių.

Gydomosios trikerčių žvaginių savybės žinomos išties seniai ir šie augalai plačiai pritaikomi liaudies medicinoje, bet šiuolaikinėje medicinoje jų preparatai naudojami retai. Liaudies medicinoje trikerčių žvaginių antpilu paprastai stabdomas vidinis ir išorinis kraujavimas, ypač skrandžio, plaučių, gimdos ir kitko, juo gydomas viduriavimas, skorbutas, padidėjęs kraujospūdis. Trikerčių žvaginių žolės antpilas skatina lygiųjų raumenų, ypač šlapimo pūslės, susitraukimus, veikia kraujagysles, vartojamas nuo žarnyno, kepenų, tulžies pūslės ligų, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų. Tyrimais nustatyta, kad žvaginių preparatais galima gydyti nevaisingumą, jie skatina gimdos susitraukimus. Liaudies medicinoje nuoviru girdydavo gimdyves. Su gyvūnais atliktais tyrimais nustatyta, jog liaudies medicinoje trikerčių žvaginių preparatai pagrįstai vartoti kai kurių rūšių onkologinėms ligoms gydyti. Iš šviežios trikerčių žvaginių žolės gaminami homeopatiniai vaistai, skirti kraujavimui iš nosies ir šlapimo takų akmenligei gydyti.

Trikerčių žvaginių, kaip daugelio kitų šios šeimos augalų, preparatų nepatariama vartoti esant padidėjusiam kraujo krešumui ir sergantiems lėtiniu šlapimo pūslės uždegimu. Jų turėtų vengti nėščiosios.

Vaistams renkamos žydinčios trikertės žvaginės. Nupjauta antžeminė dalis džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 45°C temperatūroje. Negalima rinkti miltligių pažeistų žvaginių, nes sumažėja veikliųjų medžiagų, o kartais tokia žaliava sukelia priešingą poveikį negu tikimasi.

Trikerčių žvaginių lapai valgomi švieži arba virti. Jaunų lapų, kol augalas nepradėjęs žydėti, dedama į salotas. Vėliau jie tampa kartūs. Šviežiuose lapuose esama apie 3 procentus baltymų, iki 4 procentų angliavandenių, nedaug riebalų, taip pat daug geležies, kalcio ir vitaminų. Sėklose susikaupia iki 35 procentų aliejaus. Iš jų galima pagaminti garstyčių pakaitalą, tačiau sėklos smulkios ir jas sunku rinkti. Maltomis arba sveikomis, aitroko skonio sėklomis paskaninamos sriubos ir troškiniai. Kai kuriose pasaulio šalyse, ypač Japonijoje ir Kinijoje, trikertės žvaginės auginamos kaip ankstyvos lapinės daržovės. Japonijoje jų lapai yra labai svarbi apeiginę reikšmę turinčio patiekalo, gaminamo iš ryžių ir miežių, sudedamoji dalis.