Pelkinis gailis

Pelkiniai gailiai yra 1-1,5 m. aukščio visžaliai krūmai. Lapai tamsiai žali, blizgančiu paviršiumi. Pekinių gailių žiedai balti, ūglių viršūnėse susitelkę skėtiškomis kekėmis. Žydi gegužės birželio mėnesiais. Aptinkami aukštapelkėse, tarpinėse pelkėse ir pelkiniuose pušynuose, dažnai sudaro didelius sąžalynus. Pelkiniai gailiai auga tik rūgščiame ar labai rūgščiame, nuolat drėgname arba šlapiame durpiniame dirvožemyje. Dažniausiai įsikuria pelkinių miškų aikštelėse, tačiau pakenčia ir pavėsį, gali augti visai atviroje vietoje. Pelkiniai gailiai tinkamose buveinėse randami visoje Lietuvoje.

Lietuvišką šio augalo pavadinimą, tokį, koks jis dabar vartojamas, bene pirmasis raštuose ėmė vartoti J.A.Pabrėža, bet beveik visoje Lietuvoje liaudiški pavadinimai irgi labai panašūs- gailė arba gailės. Augalo pavadinimas aiškiai siejamas su stipriu, aitroku augalo kvapu. Įdomu tai, kad liaudiškas vaivorų pavadinimas - girtuoklės - susijęs ne su pačių uogų ar jas vedančių krūmų savybėmis, o su greta dažnai augančiais gailiais. Ilgai, ypač saulėtą ir karštą dieną, pelkėje skinant vaivorų uogas nuo kvapo uogautojams ima svaigti galva. Žmonės, matyt, ne iš karto suprato, kad dėl to kalti ne vaivorai, bet gailiai.

Pelkinių gailių lapai ir ūgliai su žiedynais vartojami kaip vaistai kraujavimui stabdyti, prakaitavimui ir šlapimo skyrimuisi skatinti, skausmams malšinti, viduriams laisvinti. Turi narkotinių savybių, todėl preparatus galima vartoti tik nurodžius gydytojui. Pelkinių gailių nuoviras padeda nuo astmos, kosulio, peršalimo, pilvo skausmų, inkstų ligų. Išoriškai nuoviras dezinfekuoja pūliuojančias žaizdas, opas, vabzdžių įgėlimo vietas. Spiritinė ištrauka naudojama kompresams sergant reumatu arba radikulitu.

Iš sudžiovintų ir sutrintų pelkinių gailių lapų ir ūglių gaminami homeopatiniai preparatai.

Vaistinei žaliavai vienamečių ūglių viršūnės pjaunamos rugpjūčio arba rugsėjo mėnesį ir džiovinamos ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Žaliava laikoma ne ilgiau nei 3 metus.

Pelkinių gailių kvapas gali sukelti galvos svaigulį ar net pykinimą. Augaluose yra narkotinėmis savybėmis pasižyminčių nuodingų medžiagų, kurios išsiskiria lapus ilgai kaitinant uždarame inde.

Iš gailių lapų gaminama kvapni arbata, tačiau labai svarbu, kad lapai būtų užplikomi atvirame inde, o arbatą reikia nedelsiant nukošti. Kartais pelkinių gailių lapai naudojami vietoje pajūrinio sotvaro kaip patiekalų ir gėrimų prieskonis. Seniau pelkiniai gailiai naudoti kaip apynių pakaitalas gaminant alų, bet nuo tokio alaus nemaloniai apgirstama, paskui skauda galvą ir vargina ilgai trunkantis svaigulys. Jeigu bitės daug nektaro surenka iš gailių, medus būna savito aitroko kvapo ir skonio, nuo jo gali suktis galva. Stipriu pelkinio gailio lapų nuoviru seniau naikintos utėlės, blakės ir tarakonai. Juo galima naikinti kambariuose ir šiltnamiuose auginamus augalus apipuolusius vabzdžius.

Trobose, kad į jas neskristų musės ir uodai, būdavo deginamos gailių šakelės. Nuo senų laikų pelkinių gailių šakelių dėta į skrynias ir spintas, kad drabužių nepultų kandys, o kailiniai buvo apibarstomi trintais lapais. Šakelių dėta į aruodų dugną ir į supiltus grūdus, nes jos esą atbaidančios peles ir grūdus graužiančius vabzdžius. Lapuose gausu raugų, iki 7,5 procentus eterinio aliejaus, glikozidų(arbutino ir erikolino), flavonoidų.