Vaivoras

Vaivoras - išsišakojęs iki 1 m. aukščio krūmelis su apvaliomis, pilkšvai rudomis, plikomis, kylančiomis šakomis ir ilgu šakniastiebiu. Lapai pilkai žali, storoki, atvirkščiai kiaušiniški arba pailgi, lygiakraščiai, jų apatinė pusė ryškiai gyslota. Žiedai ant žiedkočių, po 1-3 trumpų šoninių šakelių viršūnėse, balti arba rausvi, nusvirę.

Žydi gegužės-birželio mėnesiais, uogos prinoksta liepos-rugsėjo mėnesiais. Vaisius- mėlyna, rutuliška, sultinga, saldi, daugiasėklė, plona odele uoga, dažniausiai su apnašu. Sėklos smulkios, rudos. Dauginasi sėklomis ir atlankomis.

Auga pelkėjančiuose miškuose, pelkėse, jauriniuose ir nederlinguose smėlio dirvožemiuose. Pušynuose, rečiau mišriuose spygliuočių miškuose, kartais šlapiuose beržynuose, sudaro sąžalynus- vieni arba su kitais krūmokšniais. Šviesomėgis, rūgščius dirvožemius mėgstantis augalas. Medingas. Gana dažnas. Lotyniškai(bacca)- uoga,  (baccinium) - uoginis krūmas.

Vaistams renkamos uogos ir lapai. Laukinių augalų uogos renkamos sunokusios ir sausu oru. Uogas reikia rinkti atsargiai, nes jos greitai susimaigo.

Uogose yra apie 6,5 proc. cukraus, organinių rūgščių: citrinos, obuolių; ląstelienos, pektinų, raugų, dažinių medžiagų, 11-132 mg. vitamino C, iki 110 mg. karotino; antocianų, mineralinių ir kitų medžiagų. Lapuose yra arbutino ir flavonoidų.

Daugelis jas laiko nuodingomis, tačiau galvą skauda ir ji svaigsta ne nuo vaivorų, bet nuo šalia augančių gailių. Vaivoro uogos skatina skrandžio sulčių sekreciją. Rekomenduotinos sergant gastritu, enterokolitu; jomis jau seniai šiaurėje gydomas skorbutas. Jos valgomos sergant dizenterija. Taip pat lapų nuoviras lengvai laisvina vidurius, dezinfekuoja šlapimo takus. Šviežios sultys arba uogų nuoviras tinka karščiuojantiems ligoniams. Uogos vartojamos šviežios ir perdirbtos, tačiau pas mus jos nelabai vertinamos. Iš uogų galima gaminti uogienes, kompotus, sultis ir vyną. Tinka dietai. Vitaminas C gerai laikosi šaldytose uogose.