Paprastasis erškėtis

Paprastieji erškėčiai (erškėtrožė) yra iki 3 m. aukščio išaugantys krūmai. Erškėčių jauni ūgliai auga labai sparčiai, vėliau šakojasi, bet aukštyn stiebiasi nedaug. Erškėčiuų šakos ir jauni ūgliai apžėlę stambiais, žemyn palinkusiais dygliais.

Mažų dygliukų pasitaiko ir apatinėje lapų pusėje, ant lapkočių. Paprastieji erškėčiai ir dar kelių jiems giminingų, sunkiai atskiriamų rūšių erškėčiai aptinkami pamiškėse, šlaituose, pakelėse, kai kur jų pasodinta gyvatvorėse. Paprastai šie augalai įsikuria gerai įšildomose vietose, molio arba priemolio dirvožemyje. Žydėti pradeda birželio mėnesį ir žydi 2-3 savaites, nors pavieniai žiedai išsiskleidžia ir liepos mėnesį. Vaisynai parausta rugsėjo mėnesį ir išsilaiko iki vėlyvo rudens, o jeigu jų nenulesa paukščiai, pajuodę gali išlikti per žiemą.

Lietuvoje savaime paplitę kelių rūšių erškėčiai. Be paprastųjų, gana tankiai pasitaiko miškinių erškėčių, kiek rečiau- gausiais liaukiniais plaukeliais pasidengusių, obuoliais kvepiančių rūdėtųjų erškėčių, sakų kvapo švelnialapių erškėčių. Visoje Lietuvoje labai dažnai auginami ir pastaruoju metu savaime ėmė sparčiai plisti invazyvūs, iš Ramiojo vandenyno pakrančių kilę raukšlėtalapiai erškėčiai. Daugelio rūšių erškėčiai turi panašių savybių ir gydymo tikslais vienus jų galima pakeisti kitais.

Buityje ir medicinoje erškėčių vaisynai neretai vadinami tiesiog vaisiais arba erškėtuogėmis. Jie susidaro iš smarkiai padidėjusio ir išvešėjusio žiedsosčio. Tikrieji erškėčių vaisiai - vaisyno viduje esantys riešutėliai.

Daugelyje kultūrų dygliuoti erškėčiai laikomi sunkumų, kliūčių ir kančios simboliu. Krikščionybės dailėje erškėčio šaka. apsivyniojusi aplink kaukolę, simbolizuoja amžinas kančias pragare. Senajame Testamente rašoma, kad Abraomui pasiruošus paaukoti savo sūnų Izaoką pasirodęs angelas jį sustabdė ir liepė paaukoti erškėčių krūme įstrigusį aviną. Erškėčių krūmas Biblijoje tapatinamas su kryžiumi ir Kristaus erškėčių vainiku. Erškėčių vainikas simbolizuoja kančią ir pajuoką, nes Kristui jis buvo uždėtas kaip karaliaus karūna.

Paprastųjų erškėčių vainiklapių, vaisynų, kartais ir lapų antpilai vartojami kraujavimui stabdyti, šlapimo skyrimuisi skatinti, viduriams laisvinti, organizmui stiprinti. Erškėtuogių arbata gydomas peršalimas, skrandžio uždegimas, ji padeda sergant gripu, kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis. Daugumos erškėčių vaisynuose labai daug vitaminų ir mineralinių medžiagų, flavonoidų ir kitokių biologiškai aktyvių junginių, juose esama riebalinių rūgščių (tikruosiuose kitų augalų vaisiuose jų būna itin retai). Tyrimais nustatyta, kad kaip maisto papildai vartojamos erškėtuogės ir jų preparatai sumažina tikimybę susirgti onkologinėmis ligomis, kartais pristabdo auglių augimą. Erškėtuogių sirupo dedama į mikstūras nuo kosulio, juo pagardinami vaikams skirti vaistai.

Aplink erškėtuogių sėklas yra daug trumpų standžių šerelių. Patekę į burną ar virškinimo organus, jie lengvai įsminga į gleivines ir gali šias smarkiai sudirginti. Kartais šereliai gali suerzinti odą ir akis. Prieš valgant, erškėtuoges reikia perpjauti aštriu peiliu, kruopščiai pašalinti sėklas ir plaukelius, o minkštimą gerai praplauti tekančio vandens srovėje. Patartina mūvėti gumines pirštines.

Erškėtuogės valgomos šviežios, iš jų verdama uogienė, gaminamas sirupas, vartojamas kaip maisto papildas, ypač naudingas kūdikiams. Iš džiovinto erškėtuogių minkštimo ruošiama kvapni arbata. Džiovinti erškėčių lapai gali būti vartojami kaip arbatos pakaitalas. Iš paprastojo ir kitų rūšių erškėčių vainiklapių verdama labai kvapni uogienė. Paprastųjų ir kai kurių kitų erškėčių krūmus galima sodinti kaip gyvatvores. Tinkamai prižiūrimi ir genimi erškėčiai sudaro neįveikiamas užtvaras.