Vaistinis valerijonas

Vaistiniai valerijonai yra daugiamečiai, 80-200 cm. aukščio augalai su trumpu, maždaug 2 cm. ilgio ir tokio paties skersmens vertikaliu šakniastiebiu, gausiai apaugusiu iki 25 cm. ilgio šaknimis. Stiebas stačias, viršūnėje šakotas. Lapai plunksniški, plunksniškai karpyti arba ištisiniai. Žiedai smulkūs, susispietę skėtiškomis kekėmis, kvapūs. Vainikėlis baltas, rausvas ar šviesiai violetinis. Žydi birželio-liepos mėnesiais. Vaisiai subręsta liepos-rugpjūčio mėnesiais.

Vaistiniai valerijonai auga drėgnose pievose, vandens telkinių pakrantėse, krūmynuose, kartais miškų aikštelėse. Paprastai įsikuria nuolat drėgnuose durpiniuose ar priesmėlio, rečiau - priemolio dirvožemiuose. Vaistiniai valerijonai paplitę visoje Lietuvoje, bet dažnesni ir gausesni rytinėje šalies dalyje.

Vaistinės valerijonų savybės buvo gerai žinomos senovės Graikijoje ir Romos imperijoje. Jas tuo laikotarpiu išsamiai aprašė Dioskoridas ir Plinijus. Kadangi jau minimu laikotarpiu gamtiniai valerijonų ištekliai nepatenkino žaliavos paklausos, juos imta auginti. Dar labiau žaliavos paklausa išaugo XIX a. Tada Austrijoje vietos gyventojai kalnuose kasė valerijonų šaknis, džiovino ir eksportavo į Egiptą, nes daug jų sunaudodavo aromatinėse pirtyse.

Vaistiniai valerijonai - labai seniai naudojami vaistiniai augalai ir visiškai įrodytas jų veiksmingumas. Dažniausiai šių vaistinių augalų preparatai vartojami nervų ligoms gydyti ir kaip raminamieji, ypač veiksmingai slopina nervinę įtampą ir dirglumą, padeda greičiau užmigti, gerina miego kokybę, mažina kraujo spaudimą. Kaip vidiniai vaistai, vaistinių valerijonų antpilas arba ištrauka padeda nuo skausmingų mėnesinių, raumenų spazmų ir padidėjusio raumenų tonuso. Išoriškai šių augalų šutekliais arba ištraukomis gydoma egzema, opos ir nedidelės, sunkiai gyjančios žaizdos. Tyrimais nustatyta, jog kai kurios valerijonų šaknyse esančios medžiagos, jas išgryninus, vienus žmones veikia raminamai, kitus - stimuliuojamai.

Yra duomenų, kad ilgai vartojant vaistinių valerijonų preparatus gali susidaryti priklausomybė. Be pertraukos gydytis valerijonais leidžiama ne ilgiau nei tris mėnesius. Didelės dozės didina kraujo krešumą, atsiranda galvos skausmai, gali sutrikti širdies ritmas. Kai kuriems žmonėms valerijonų kvapas sukelia staigų galvos svaigulį arba pykinimą. Valerijonų preparatų nerekomenduojama vartoti asmenims, sergantiems kepenų ligomis.

Valerijonų šaknyse ir šakniastiebiuose susirenkančių eterinių aliejų kiekis priklauso nuo jų amžiaus. Vienerių metų požeminėse dalyse jų būna apie 0,4 procento, dvejų metų - apie 0,6 procento. Be to, šaknyse ir šakniastiebiuose susikaupia apie 1,3 procentų valerijonų rūgšties, taip pat alkaloidų, glikozidų, raugų, krakmolo ir aliejaus.

Valerijonų šaknys ir šakniastiebiai kasami rudenį arba anksti pavasarį. Nuo iškastų šaknų pašalinamos žemės ir stiebų bei lapų likučiai, jos nuplaunamos šaltame vandenyje ir 1-3 paras vytinamos, kad vyktų fermentacija. Šakniastiebiai su šaknimis perpjaunami į 3-4 dalis ir džiovinami šildomoje bei vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Nustatyta, jog džiovinant aukštesnėje nei 80°C temperatūroje visos veikliosios medžiagos suyra. Paruoštą žaliavą galima laikyti iki 3 metų. Reikia saugoti nuo kačių ir žiurkių, kurias labai vilioja valerijonų kvapas.

Iš vaistinių valerijonų gaunamu eteriniu aliejumi maisto pramonėje kvapinami konditerijos gaminiai. Džiovinti lapai naudojami prieskoniams, truputis jų dedama į arbatžolių mišinius.