Šlakinė kregždūnė

Šlakinė kregždūnė - daugiametis 30-100 cm. aukščio su šliaužiančiu šakniastiebiu žolinis augalas. Stiebas stačias, kylantis, nešakotas arba šakotas, kartais su vijoklinėmis viršūnėmis, plaukuotas. Kregždūnės lapai priešiniai, retkarčiais po 3-4 menturiuose, trumpakočiai, smailūs, lygiakraščiai, apatiniai širdiški, viršutiniai pailgai lancetiški, jų pakraščiai ir kotelis kiek plaukuoti. Žiedai lapų pažastyse. Vainikėlis gelsvai baltas.

Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, sėklos sunoksta rugsėjo mėnesį. Vaisius - daugiasėklė, ilga, cilindriška dėžutė. Sėklos pailgai kiaušiniškos, pūkuotos, rudos. Dauginasi sėklomis.

Šviesomėgis ir šilumamėgis. Auga sausuose miškuose, šlaituose, krūmuose, upių pakrantėse. Dirvožemiui nereiklus, bet labiausiai mėgsta sausus, vidutinio derlingumo, nerūgščius, kalkingus dirvožemius. Pietryčių Lietuvoje dažnas, šiauriniuose rajonuose nepastebėtas, kitur retas arba apyretis.

Vartojami šakniastiebiai ir žolė. Šakniastiebiai kasami rudenį, baigiantis vegetacijos laikotarpiui. Iškasti nuvalomi, skubiai nuplaunami ir džiovinami. Žolė pjaunama žydėjimo metu. Visa žaliava džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Visose augalo dalyse yra glikozidų: vincetoksino, kuris laikomas specifišku inkstų nuodu; taip pat gleivių, dervų, eterinio aliejaus, kaučiuko, saponinų, rauginių ir
mineralinių medžiagų.

Liaudie medicinoje žolės ir šaknų nuovirai vartojami sergant neuroze, maliarija, taip pat vėmimui sukelti. Jis varo šlapimą ir laisvina vidurius. Šaknų milteliais barstomos ilgai negyjančios žaizdos. Stiebuose yra pakankamai ilgas ir stiprus pluoštas, kuris gali būti panaudotas verpimui. Anksčiau tam tikslui kregždūnė buvo auginama plantacijose.

Augalas nuodingas. Didelės dozės gali sukelti dažną šlapinimąsi, inkstų ir šlapimo pūslės uždegimą, vėmimą, viduriavimą, padidina centrinės nervų sistemos dirglumą ir veikia širdį. Todėl kregždūnės preparatų negalima vartoti nepasitarus su gydytoju.