Karklavijas

Karklavijas - daugiametis 50-150 (200) cm. aukščio puskrūmis sumedėjusiu, šliaužiančiu, gumbuotu šakniastiebiu ir pridėtinėmis šaknimis. Stiebas šakotas, laipiojantis, briaunotas, plikas, iš pradžių žolinis, vėliau sumedėjęs. Karklavijaus lapai pailgi, smailiaviršūniai, dažnai prie pagrindo su 2 šoninėmis skiltimis, kotuoti. Žiedai smulkūs, susitelkę į beveik skėtiškas šluoteles. Vainikėlis violetinis, penkiaskiautis.
Žydi birželio-rugsėjo mėnesiais. Vaisiai-   kiaušiniškos, smulkios, ryškiai raudonos, sultingos, karčiai saldžios uogos. Pirmosios prinoksta liepos mėnesį. Dauginasi sėklomis, kurias išplatina paukščiai.

Karklavijas auga drėgnuose miškuose ir krūmuose, ypač alksnynuose, paupiuose, paežerėse, raistuose, grioviuose. Ūksminis. Mėgsta humusingus, drėgnus ir šlapius dirvožemius. Paplitęs visoje Lietuvoje. Gana dažnas.

Vaistinei žaliavai renkami 1-3 metų stiebai, kurie supjaustomi 3-5 cm. gabaliukais ir džiovinami natūraliai. Išdžiuvusi žaliava iš pradžių būna karti, vėliau - aitriai saldi. Visose augalo dalyse yra nuodingų alkaloidų: solanino, soladino ir solaceino; rauginių medžiagų, saponinų, o uogose dar gliukozido dulkamarino, kuris veikia panašiai, kaip ir atropinas.

Karklavijo preparatais gydomos įvairios odos ligos: išbėrimai, niežėjimai, odos uždegimai, dedervinės. Jie skatina prakaitavimą, greitina medžiagų apykaitą. Karklavijo stiebų nuoviru gydydavo kosulį, bronchinę astmą, sifilį, kaklo limfamazgių patinimus. Uogų nuovirus naudojo nuo širdies ligų ir kirmėlių. Iš augalo paruošti kompresai dedami ant skaudamų vietų sergant reumatu.

Didesnės nuoviro dozės gali sukelti vėmimą, viduriavimą ir kitus negatyvius reiškinius. Augalo uogomis gali apsinuodyti vaikai, nes jose, ypač neprisirpusiose, yra daug nuodingųjų medžiagų. Apsinuodijus išsiplečia vyzdžiai, parausta veido oda, burnoje pasidaro sausa; vėliau prasideda galvos skausmai. Būtina kuo skubiausiai kreiptis į gydytoją. Augalas yra nuodingas. Vartoti be gydytojo nurodymo negalima.