Statusis atgiris

Statusis atgiris - daugiametis 20-30 cm. aukščio sporinis visžalis augalas. Šakniastiebis trumpas. Atgirio stiebas trumpas, gulsčias arba kylantis, negausiai dvišakai išsišakojęs; šakos susiglaudusios, stačios, dažnai sudaro tankią puokštę; visos jų viršūnės baigiasi beveik viename aukštyje. Stačiojo atgirio lapai smulkūs, linijiškai lancetiniai, lygiakraščiai arba su rusvais smulkiais danteliais, nusmailėję, tamsiai žali. Skiriasi nuo kitų pataisų tuo, kad neturi varpučių, sporofilai išauga ties metūglių viduriu. Sporifikuoja gegužės-spalio mėnesiais. Sporos smulkios. Sporų ragauti negalima, nes augalas nuodingas. Dauginasi sporomis ir vegetatyviškai. Auga unksmėtuose drėgnuose miškuose, šlaituose, pelkėse ant kupstų ir apie senų medžių šaknis. Statusis atgiris - augalas retas ir saugomas gamtos įstatymo. Nyksta dėl miškų kirtimų ir sausinimo.

Vaistams vartojama atgirio žolė. Ji pjaunama rudenį rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Nupurtoma, kad nukristų pumpurai, iš kurių kitais metais išauga sporofilai. Džiovinama pavėsyje gerai vėdinamoje patalpoje. Antžeminėje augalo dalyje yra alkaloidų: selagino, likopedino, akrifolino; flavonoidų, ferulo rūgšties, cukrų, dažinių, mineralinių ir kitų medžiagų.

Atgirio žolės nuoviru gydomi ligoniai, sergantys lėtiniu alkoholizmu. Išoriškai gydoma vilgant šašuotą galvą, egzemos pažeistą, spuoguotą odą.

Augalas nuodingas. Jo preparatais negalima gydytis sergant cukriniu diabetu, skrandžio opalige, hepatitu, nefritu, nėštumo metu. Gydoma tik gydymo įstaigose.