Vaistinė baltašaknė

Vaistinė baltašaknė (kurvažolė, strėnų žolė) - daugiametis 20-50 cm. aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis šliaužiantis, baltas, storas, mėsingas, gumbuotas. Stiebas aštriomis briaunomis, plikas, daugialapis. Lapai pražanginiai, nukreipti į vieną pusę, bekočiai, stambūs, su išilginėmis lankinėmis gyslomis, žalia viršutine ir pilkai žalia apatine puse. Žiedai susitelkę po 1-2 lapų pažastyse, vamzdiški, malonaus kvapo. Vainikėlis žalsvai baitas, šešiadantis. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, uogos sunoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais.

Vaistinio baltašakio vaisius - rutuliška melsvai juoda uoga. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis. Auga sausuose miškuose, ypač pušynuose; mėgsta laidžius, humusingus dirvožemius. Gana dažnas. Nepasitaiko tik šalies šiaurinėje dalyje. Kartais auginamas kaip dekoratyvinis. Iš graikiškų žodžių (polys) - daug ir (gony)- sąnarys, mazgas. Šakniastiebiai ryškiai nariuoti, tarsi mazguoti.

Gydymui renkami augalo šakniastiebiai ir vaisiai. Šakniastiebiai vartojami švieži ir džiovinti. Jie iškasami rudenį, lapams sunykus, arba anksti pavasarį, prieš augalų sulapojimą. Džiovinami pavėsyje lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje. Jie yra nuodingi, gali sukelti vėmimą. Todėl jų preparatai vartojami tik išoriniam gydymui.
Vaisiuose yra glikozidų; šakniastiebiuose - alkaloidų, širdį veikiančių glikozidų: konvalarino ir konvalamarino; gleivių, rauginių ir kitų medžiagų.

Vaistinė baltašaknė vartojama reumatui, radikulitui, cukriniam diabetui, lytiniam nepajėgumui, hemorojui gydyti. Visos jos dalys skatina šlapimo išsiskyrimą, sukelia vėmimą, mažina cukraus kiekį kraujyje. Šviežiomis šakniastiebių sultimis įtrinami skaudami sąnariai bei juosmuo. Jomis tepamos strazdanotos vietos. Anksčiau šviežių šakniastiebių sultimis moterys tepdavosi veidą, kad jis paskaistėtų ir
parausvėtų.