Didžioji ugniažolė

Didžiosios ugniažolės yra daugiamečiai, oranžinių sulčių turintys, 40-70 cm. aukščio šakoti augalai. Lapai plunksniškai suskaldyti, jų viršutinė pusė žalia, apatinė- truputį melsva. Žiedai po kelis susitelkę šakelių viršūnėse. Vainiklapiai ryškiai geltoni ar oranžinio atspalvio. Vaisius - pailga, ankštarą primenanti dėžutė. Žydi nuo gegužės iki rudens. Sėklas išnešioja skruzdėlės.

Didžiosios ugniažolės aptinkamos patvoriuose, panamėse, dykvietėse, pamiškėse, pakrūmėse, neretai baltalksnynuose. Įsikuria drėgname, azoto turtingame dirvožemyje. Gali augti atvirose ir ūksmingose vietose. Didžiosios ugniažolės paplitusios visoje Lietuvoje.

Ugniažolės genties mokslinis pavadinimas Chelidonium kilęs iš graikiško šių augalų pavadinimo chelidonion, o jis - iš kito graikų kalbos žodžio chelidon - kregždė. Graikų kilmės romėnų karo gydytojas Dioskoridas, gyvenęs Ia, rašė, jog šie augalai taip pavadinti dėl to, jog pražysta, kai parskrenda kregždės, o baigia žydėti, kai jos išskrenda. Be to, graikai tikėję, kad kregždės ugniažolių sultimis gydo akis. Taigi jau tais laikais žmonės išmanė vaistines ugniažolių savybes. Jau tuomet iš šių augalų pagamintais preparatais gydyti regos sutrikimai.

Didžiosios ugniažolės medicinoje naudojamos jau keli tūkstančiai metų. Seniausiai ugniažolių preparatais imta gydyti akių ligas. Šiais laikais ugniažolės vartojamos kaip švelniai veikiantys raminamieji ir nuskausminamieji, bronchų, žarnų ir kitų vidaus organų lygiųjų raumenų spazmus atpalaiduojantys vaistai. Ugniažolių preparatai padeda nuo bronchito, laringito, astmos, geltos, tulžies pūslės akmenligės. Nustatyta, kad ugniažolėse esančios veikliosios medžiagos slopina piktybinių ir gerybinių auglių augimą, jos yra svarbi skrandžio opaligei gydyti skirtų vaistų sudedamoji dalis.

Didžiųjų ugniažolių žolės neretai dedama į vaistažolių mišinius, skirtus organizmui valyti ir stiprinti, tačiau būtina prisiminti, jog šie augalai nuodingi.

Išoriškai didžiųjų ugniažolių sultimis, kurios veiksmingai naikina bakterijas, grybus ir virusus, gydomos karpos, nuoviru arba antpilu- užkrečiamosios plaukų, odos ir nagų grybelinės ligos, nuospaudos.

Didžiosios ugniažolės yra stipriai nuodingi augalai. Oranžinės sultys, išsiskiriančios iš pažeistų stiebų ir lapų, dirgina gleivines, gali alergizuoti, o jeigu į organizmą patenka daug sulčių, jos gali paralyžiuoti, suerzina kvėpavimo organus, sukelia kosulio priepuolius ir dusulį. Dėl to geriamieji ugniažolių preparatai turi būti vartojami tik gydytojui rekomendavus, parinkus tinkamas dozes ir stebint gydymosi eigą.

Ugniažolės kaupia alkaloidą chelidoniną, sudėtimi ir poveikiu panašų į aguonose esantį papaveriną. Chelidoninas atpalaiduoja spazmus, veikia tulžies lataką ir bronchus. Ugniažolėse taip pat yra alkaloido sparteino, kuris normalizuoja širdies ritmą esant nedidelio laipsnio aritmijai. Gydymui naudojamos didžiųjų ugniažolių šaknys ir žolė.

Šaknys kasamos rudenį arba anksti pavasarį. Nuplautos šaknys supjaustomos ir džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje. Žolė renkama žydėjimo laikotarpiu.
Didžiųjų ugniažolių nuoviras, nelygu, koks kandikas, vilną nudažo įvairių atspalvių geltona spalva.