Kiekviena išvarža - tarsi uždelsto veikimo bomba

Bene dažniausiai chirurgams tenka operuoti išvaržas, kurios diagnozuojamos apie 3-4 proc. žmonių. Paprastai išvarža nėra pavojinga, todėl iškilus guzeliui dažnas dvejoja, ar verta pagalbos kreiptis į medikus. "Net ir nedidelė neseniai atsiradusi išvarža gali komplikuotis įstrigimu, todėl į gydytoją geriausia kreiptis vos tik užčiuopus guzelį kirkšnyje, bamboje, pooperacinio rando dalyje ar kitoje netipinėje vietoje", - pataria Šiaulių apskrities ligoninės II chirurgijos skyriuje dirbantis gydytojas chirurgas Rolandas Kopūsta.

Atsiranda silpniausioje vietoje

Išvarža, arba vadinamasis trūkis, tai organų - taukinės, žarnų, šlapimo pūslės dalies ir kt. - išsiveržimas pro plyšius ar pažeidimus, susidariusius pilvo sienos raumeniniame ar aponeuroziniame sluoksnyje.

Anot gydytojo, jau iš prigimties pilvo siena yra nevienodos anatominės struktūros ir ne visos jos dalys yra vienodai atsparios. Silpniausia pilvo sienos vieta - kirkšnies trikampis, kur praeina kirkšnies kanalas. Vyrams šį kanalą nesandariai užpildo sėklinis virželis, o moterims šiek tiek sandariau - apvalusis gimdos raištis. Dėl šios priežasties kirkšnies išvarža dažniau pasitaiko vyrams negu moterims. Statistiškai paskaičiuota, jog vienas iš penkių vyrų ir viena iš 50 moterų turi arba turės pilvo išorinę išvaržą. Gydytojas sako, jog maždaug 10 proc. pacientų, gydomų chirurgijos skyriuose, operuotos įvairių lokalizacijų išvaržos. Dažniausiai pasitaikančios išvaržos vietos: kirkšnies (70 proc.), šlaunies (20 proc.), bambos (10 proc.), rečiau - diafragmos, stemplės angos, randų išvaržos, susidarančios blogai sugijus pooperaciniams randams.

Ne tik diskomforto pojūtis

Visos išvaržos skirstomos į įgimtas ir įgytas. Įgimtas išvaržas sąlygoja anatominiai ypatumai bei jungiamojo audinio defektai. Įgytų išvaržų priežastys - buvusios traumos, netvirta pilvo siena po operacijos, nutukimas, motorinių pilvo sienos nervų pažeidimas, skystis pilvaplėvėje ir pan. Jei yra minėtų priežasčių, išvaržos atsiradimą skatina kosulys, čiaudulys, stanginimasis, tuštinimasis, fizinė įtampa. Ne ką mažesnis išvaržos atsiradimo pavojus kyla žmogui senstant, kai suglemba organizmo raumenys ir susilpnėja jungiamasis audinys. Išvarža gali atsirasti ir palaipsniui be jokios aiškios priežasties.

Esant išvaržai, pilvo sienoje atsiranda iškilimas, ir jei išvarža nekomplikuota, jokie kiti simptomai nepasireiškia. "Gulint guzelis gali išnykti, kadangi išvaržos turinys grįžta į pilvo ertmę, tačiau pakosėjus jis vėl iššoka, - pasakoja chirurgas. - Toje vietoje žmogus gali jausti tempimą, maudimą, perštėjimą. Šie simptomai paaštrėja po fizinio darbo ar ilgiau pavaikščiojus. Laikui bėgant iškilimas didėja, o skausmas bei maudimas išnyksta."

Delsimas gali būti pavojingas

Anot chirurgo, išvarža nėra vien tik estetinė problema - dėl laiku nesuteiktos medicininės pagalbos pacientui gresia itin rimtos komplikacijos ar netgi mirtis. Viena dažniausiai pasitaikančių komplikacijų - išvaržos įstrigimas. Medikas sako, jog paprastai įstringa apie 10 proc. išvaržų, o įstrigti gali bet kokia išvarža. Tuomet sutrinka kraujotaka bei vystosi žarnų gangrena ir nepraeinamumas. Įstrigus išvaržai, oda virš jos parausta, patinsta, tačiau pagrindinis įstrigusios išvaržos simptomas - staigus skausmas jos srityje, kuris stiprėja judant, kosint. Čiuopiant išvarža esti nebe elastinga, o kieta. Po kurio laiko atsiranda žarnų nepraeinamumo požymių: pacientą ima varginti labai stiprūs, raižantys pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, pilvo pūtimas, susilaiko dujos, išmatos, todėl sparčiai didėja organizmo intoksikacija. Kartu ima blogėti bendra ligonio būklė - krenta kraujospūdis, dažniau plaka širdis ir pan.

"Išvarža atgal į savo vietą negrįžta nei atsigulus, nei bandant ją grąžinti rankomis. Jokiu būdu negalima įstrigusios išvaržos grąžinti į pilvo ertmę jėga, - perspėja medikas. - Nekrozės apimti audiniai, grįžę į pilvaplėvės ertmę, gali sukelti itin sunkius padarinius."

Gydomos tik operaciniu būdu

Išvaržoms gydyti tebenaudojami specialūs tvarsčiai, korsetai, ortopediniai diržai. Šios priemonės leidžia pristabdyti išvaržos didėjimą, tačiau visiškai nuo jos komplikacijų neapsaugo. Pagrindinis gydymo metodas - operacija. Chirurginis išvaržų gydymas buvo taikomas net pirmajame mūsų eros amžiuje, tačiau operacija buvo labai žalojanti ir dažnai baigdavosi mirtimi. Dabar, anot mediko, visų lokalozacijų pilvo sienos išvaržos taip pat gydomos tik operacinu būdu - hernioplastika.

"Komplikuotos išvaržos atveju atliekama skubi operacija, kurios metu būtina apžiūrėti ir išgelbėti nekrozės apimtus audinius ir organus. Kartais, kai audiniai pakitę negrįžtamai, tenka juos pašalinti. Nekomplikuotos išvaržos atveju paprastai paskiriama planinė operacija, kuri nėra sudėtinga, todėl trunka neilgai, - pasakoja chirurgas. - Operacinio pilvo sienelės išvaržos gydymo esmė - panaikinti išvaržos maišą ir sutvirtinti pilvo sienelę. Nuskausminimas gali būti vietinis, laidinis, kai duriama į stuburo kanalą, arba bendrinis. Šiuo metu pasaulyje išvaržos operuojamos trejopai: panaikinus išvaržos maišą, pilvo siena tvirtinama savais, t. y. pilvo sienelės audiniais; naudojami sintetiniai tinkleliai, kurie ištirpsta po pusės ar vienerių metų; atliekama laparoskopinė operacija, kurios metu pilvo sienoje padaromos 3-4 nedidelės skylutės."

Anot mediko, nepriklausomai nuo pasirinkto operacijos metodo, svarbiausias kiekvieno chirurgo uždavinys išlieka toks pat - kad išvarža po operacijos vėl neatsinaujintų, t. y. kad neatsirastų išvaržos recidyvo, kadangi pakartotinė operacija yra daug sudėtingesnė ir pavojingesnė pacientui. Dabar pasaulyje vis populiaresnės tampa operacijos, kuomet panaudojami sintetiniai tinkleliai, sustiprinantys nusilpusią pilvo sieną. Pacientai dažnai bijo, kad po operacijos jų organizme liks svetimkūnis, tačiau medikas tikina, jog baimintis dėl to tikrai nevertėtų, nes praktiškai patvirtinta, kad tai saugi ir itin efektyvi operacija.

Daugėja laparoskopu atliekamų operacijų

Laparoskopinis išvaržų gydymas pasaulyje pradėtas taikyti prieš dešimtmetį, o šiuo būdu atliktos pilvo sienos išvaržos operacijos privalumas, anot mediko, yra ne vien kosmetinis efektas. Svarbu yra tai, kad po tokios operacijos mažiau skauda, mažiau reikia nuskausminamųjų vaistų, pacientas greičiau gali išvykti iš ligoninės ir būti darbingas. Be to, daug mažesnė ir išvaržos atsinaujinimo galimybė.

"Pimąją laparoskopinę kirkšnies operaciją Šiaulių apskrities ligoninėje atlikau 2004 metais po stažuotės Klivlendo klinikoje (JAV). Dabar kasmet tenka atlikti apie 20 tokio pobūdžio operacijų. Pirmą laparoskopinę išvaržos šalinimo operaciją, pilvo sienos plastikai naudojant "Proceed" tinklelį, atlikau 2007 m. po stažuotės Nebraskos universiteto medicinos centre Omahoje (JAV) ir Europos chirurgijos institute Hamburge (Vokietija). Per pastarąjį laikotarpį atliktos septynios tokio tipo operacijos, o įvairių lokalizacijų išvaržų operacijų kasmet tenka atlikti apie 50-60", - pasakoja gydytojas.

Pasak chirurgo, pooperacinis laikotarpis dažniausiai būna nesunkus - priklausomai nuo išvaržos pobūdžio ir operacijos būdo, ligonis po operacijos stacionare gydomas 2-3 dienas. Pirmąją dieną po operacijos jau galima judėti ir vaikščioti. Grįžus į namus, rekomenduojama 3-4 savaites vengti didelės fizinės įtampos reikalaujančio darbo, tačiau žmogus gali gyventi įprastinį gyvenimą, nepamiršdamas kasdien atlikti lengvą mankštą. Maudytis vonioje rekomenduojama tik po penkių dienų.