Šiuolaikinė paciento saugumo revoliucija

Mykolo Riomerio universiteto „Socialinių mokslų studijų" 2010 metų mokslo darbų rinkinyje išspausdintas mokslinis straipsnis apie šiuolaikines gydytojo atsakomybės didinimo tendencijas. Straipsnį parengę autoriai teigia, jog didėja gydytojų atsakomybė už medicinos paslaugų kokybę, tačiau vietoje laukiamo sveikatos apsaugos pagerėjimo plinta priešingas jam reiškinys, pavadintas gynybine medicina. Tai reiškinys, kai gydytojui siekiant apsisaugoti nuo galimo teisinio persekiojimo, išstumiami tikri gydymo tikslai bei paciento interesai.

Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas, šios sąjungos narė Aistė Sivakovaitė bei Mykolo Riomerio universiteto Socialinės politikos fakulteto darbuotojas habilituotas socialinių mokslų daktaras, kriminologas, teisės psichologas Vikroras Justickis savo publikacijoje rašo, kad šį dešimtmetį Lietuvoje ir pasaulyje plečiasi judėjimai už paciento teises. Jie ir medicinos teisinio reguliavimo išplėtimas, daugybės naujų gydytojo veiklą prižiūrinčių valstybinių bei nevalstybinių institucijų atsiradimas, teismo bylų prieš gydytojus skaičiaus augimas didina ir gydytojo veiklos kontrolę, ir jo atsakomybę. Pasak autorių, šiuos procesus lėmė greitai didėjanti žmogaus gyvybės ir jo sveikatos vertė. Dar niekada žmonijos istorijoje šios vertybės tarp kitų nėra užėmusios tokios svarbios vietos. Jos tapo pamatinėmis. Sparčiai didėja gyventojų išsilavinimo lygis, taip pat teisinių ir medicinos žinių prieinamumas. Šiuolaikinis pacientas geriau suvokia medicinos problemas ir žino, kaip jas spręsti teisme. Be to, įvyko nemažai pokyčių gydytojo profesijoje. Šimtmečiais ji buvo suvokiama kaip menas, o gydytojo veikla - kaip reiškinys, labiau priklausantis nuo jo intuicijos, patirties negu nuo konkrečių mokslo nurodymų. Dabar gydytojo darbas vertinamas kaip racionali, moksliniais įrodymais pagrįsta veikla. Į praeitį nugrimsta daugelį šimtmečių vyravusi gydytojo ir paciento socialinių pozicijų nelygybė, kai gydytojo socialinis statusas buvo daug aukštesnis nei jo paciento. Taigi, šiuolaikinis gydytojas atsidūrė dviejų procesų sandūroje. Viena vertus, sparčiai didėjant sveikatos ir gyvybės vertei, didėja ir pacientų reiklumas gydymo paslaugoms, o kita vertus, pacientui tampant vis labiau išsilavinusiam ir įgyjant daugiau medicininių žinių, griežčiau kontroliuojama gydytojo veikla.

Galima būtų tikėtis, kad gydymo standartų reikalavimų didėjimas, gydytojo veiklos teisinio reguliavimo išplėtimas (praėjusiais metais Lietuvoje patvirtinta nauja „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo redakcija") bei padidėjusi atsakomybė už padarytas klaidas turėtų daryti teigiamą poveikį mūsų sveikatos apsaugai. Tai turėtų paskatinti gydytojus atsakingiau atlikti savo pareigas, teikti kokybiškesnes medicinos paslaugas, atidžiai sekti šiuolaikinio mokslo pasiekimus, nuolat kelti kvalifikaciją, mokytis iš klaidų. Manoma, kad įgyvendinus visus šiuos procesus greitai augs sveikatos apsaugos lygis, tačiau viskas juda kiek netikėta linkme. Vietoje laukiamo sveikatos apsaugos pagerėjimo plinta gynybinė medicina. Ji pasireiškia dviem formomis: aktyviąją ir pasyviąja gynyba. Anot mokslinės publikacijos autorių, pirmoji apima įvairius gydytojo veiksmus, kurie nereikalingi ar net kenksmingi pacientui, tačiau jų specialistai imasi norėdami apsisaugoti nuo galimų paciento teisinių pretenzijų. Pavyzdžiui, gydytojai skiria papildomus nereikalingus tyrimus, nereikalingus vaistus (ypač antibiotikus), siunčia pas aukštesnio lygio specialistus, nors diagnozė ir taip aiški. Taip pat naudoja įvairias teisines apsisaugojimo priemones: prašo raštiškų paciento sutikimų prieš atlikdami vienas ar kitas procedūras. Antrajai gynybinės medicinos formai priklauso veiksmai, kurie reikalingi medicininiu požiūriu, bet gydytojas, siekdamas apsisaugoti nuo galimo teisinio persekiojimo vengia jų. Pavyzdžiui, kai gydytojas vengia pats atlikti rizikingas diagnostines ar gydomąsias procedūras sunkiems pacientams, atsisako būti ginekologu, pediatru, chirurgu ar radiologu.

Vienas iš šios mokslinės publikacijos autorių Liutauras Labanauskas paklaustas, kas jį ir kolegas paskatino parengti tokį straipsnį, teigė, jog susidariusi aprašytoji situacija Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje, jiems buvo žinoma. „Kadangi vadovauju Lietuvos gydytojų sąjungai, o jai priklauso įvairių specialybių gydytojai, iš vidaus matėme ydingai susiklosčiusius pacientų ir gydytojų teisinius santykius. Kai piliečių teisės pernelyg išplečiamos jie pradeda versti gydytoją elgtis taip, kaip jis nenori. Tokia situacija nėra naudinga nei piliečiams, nei valstybei, nes jai tenka mokėti už bereikalingai paskirtas konsultacijas ir tyrimus", - sakė L. Labanauskas.

Apie šiuolaikines gydytojo atsakomybės didinimo tendencijas straipsnį parengę autoriai publikacijoje aprašo itin įdomų tyrimą. 2003 metais JAV medicinos ir teisės tyrėjai atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 824 gydytojai iš Pensilvanijos valstijos, kurioje itin gausu bylų prieš gydytojus ir kur teisinis spaudimas jiems ypač didelis. Paaiškėjo, kad beveik visi gydytojai (93 %) taiko gynybinės medicinos metodus. Iš visų, kurie tai daro net 39 % prisipažino, jog vengia „rizikingų" pacientų, 32 % vengia atlikti tam tikras procedūras, 52% bereikalingai siunčia pas kitus specialistus, 59 % skiria nereikalingus tyrimus, o 33 % išrašo daugiau vaistų nei iš tikrųjų reikia.

Pasak teisės psichologo V. Justickio, Lietuvoje neseniai buvo atliktas gydytojų tyrimas, apklausti 2240 respondentų. Tyrimo išvados atskleidė, kad gynybinė medicina yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių žemą sveikatos apsaugos paslaugų kokybę Lietuvoje. Pagrindinis gynybinės medicinos Lietuvoje šaltinis yra ydinga gydytojo teisinės atsakomybės sistema. Ji įteisina gydytojo teisinį persekiojimą už pasekmes, kurios nepriklauso nuo jo. Gynybos medicinos paplitimą skatina skundai prieš kitus gydytojus ir jų platus aptarimas, asmeninė daugelio gydytojų patirtis, kiti veiksniai, kurie didina teisinį spaudimą gydytojui. Būtina neatidėliotina reforma, kurios pagrindinis tikslas - apsaugoti gydytoją nuo teisinio persekiojimo už nuo jo nepriklausančias veiklos pasekmes.