Paprastoji bruknė

Paprastosios bruknės (raudonuogė) - 10-30 cm. aukščio visžaliai krūmokšniai. Paprastoji bruknė auga sausuose retuose pušynuose ir jų kirtavietėse, pamiškėse, miškų aikštelėse, viržynuose, pelkėse ant kemsų, kartais tyrulinėse pievose. Jeigu pakanka šviesos ir yra tinkamos sąlygos, sudaro tankius sąžalynus. Nepakenčia stipraus pavėsio.

Bruknių pasitaiko ir kitokio tipo miškuose, bet paprastai jos auga pavieniui, menkai žydi ir beveik nemezga vaisių. Bruknėms svarbu, kad dirvožemis būtų palyginti nederlingas, gana drėgnas, tačiau neįmirkęs, rūgštus arba labai rūgštus. Bruknės paplitusios visoje Lietuvoje, bet nevienodai gausios. Didelius sąžalynus jos sudaro ir gausiai dera pietiniuose bei rytiniuose šalies rajonuose, kitur bruknių gerokai mažiau ir uogų derlius būna menkas. Žydi gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje, pavienių žydinčių augalų galima aptikti ir iki vasaros antrosios pusės. Uogos sunoksta rugpjūčio mėnesį ir laikosi iki rudens.

Bruknes ir jų naudingąsias savybes žmonės tikriausiai žinojo nuo labai senų laikų. Apie tai galima spręsti ir iš plačiai paplitusio augalo pavadinimo. Šie augalai visuose Lietuvos regionuose vadinami bruknėmis ir nėra užrašytų jokių kitų liaudiškų pavadinimų. Reikia pridurti, kad ir gretimuose kraštuose bruknės vadinamos labai panašiai: latviškai- brūklenājs, lenkiškai - brusznicza, čekiškai - brusinky, rusiškai- brusnika. Neaišku, ar šį žodį baltai pasiskolino iš slavų, ar slavai iš baltų, o gal bruknės pavadinimas šiose kalbose mažai pakitęs iki dabar išliko nuo labai senų laikų?

Gydymo tikslais dažniausiai naudojami bruknių lapai. Jų antpilas turi antiseptinių savybių, skatina šlapimo skyrimąsi, malšina šlapimo pūslės ir takų uždegimus, mažina karščiavimą. Literatūroje nurodoma, kad kai kurių šalių liaudies medicinoje bruknių lapais gydoma gonorėja, artritas, reumatas, diabetas, podagra, slopinamas viduriavimas. Sunokusios šviežios arba džiovintos uogos valgomos viduriavimui stabdyti. Uogos padeda nuo gerklės uždegimo, jos vartojamos kosint ir peršalus, stiprina organizmą. Teigiama, kad bruknių sultys taip pat veiksmingai gydo skaudančią gerklę.

Vaistams subrendę bruknių lapai skinami sausu oru vėlyvą rudenį arba žiemą, bet galima skinti iki balandžio mėnesio. Uogos renkamos visai prinokusios, ne anksčiau kaip nuo rugpjūčio vidurio.

Paprastųjų bruknių uogos valgomos šviežios, o ne visai prinokusios truputį aitrios. Dažniausiai iš bruknių ruošiama uogienė, kurią galima valgyti su mėsos patiekalais. Iš lapų ruošiama arbata, tačiau jos nederėtų gerti kiekvieną dieną, nes lapuose esama arbutino. Šiaurės Amerikos šiaurinėje dalyje, kur bruknių ištekliai dideli ir derliai gausūs, pastaraisiais metais iš uogų pramoniniu mastu imta gaminti vyną.

Bruknių uogose yra 5-8 procentai (kartais net 12 procentų) cukrų, daugiausiai monosacharidų fruktozės ir gliukozės, be to, tik bruknėms būdingos maltozės. Jose taip pat nemažai organinių rūgščių, pektinų, vitaminų. Kadangi gamtoje bruknių uogų ištekliai palyginti nedideli ir augalai dera ne kiekvienais metais, kai kurie sodininkai jas veisia soduose. Išvesta derlingų bruknių veislių su gerokai stambesnėmis uogomis negu laukinių augalų. Kartais bruknės auginamos gėlynuose, nes sudaro gana tankias, žemaūges, visą laiką žaliuojančias vejas, kurios baigiantis pavasariui pasipuošia rausvų arba beveik baltų žiedų, o vasaros pabaigoje - raudonų uogų kekėmis.

Iš bruknių lapų ir stiebų būdavo gaunami geltoni, o iš uogų - raudoni dažai audiniams. Bruknių sultys tinka maisto produktams, ypač gaiviesiems gėrimams dažyti.

Bruknių tyrelės ir sultys vartojamos kosmetikoje. Švelniai rūgščios kaukės, kompresai (iš sulčių) fitoncidų, arbutino, vitaminų C ir A dėka minkština veido odą, naikina spuogelius, sumažina odos poras. Geriau tinka riebiai ir normaliai odai.