Vėžio gydymas chemoterapija

Chemoterapija galima vadinti bet kokį gydymą vaistais. Dažniausiai šis terminas vartojamas būtent vėžinių ligų gydymu vaistais apibūdinti. Vėžio chemoterapijoje vartojami stiprūs vaistai, veikiantys greitai besidauginančias ląsteles.

Kaip ji veikia?

Vėžiui, skirtingai nuo normalių ląstelių, būdingas nekontroliuojamas dauginimasis, ivazinis augimas bei metastazavimas. Šių savybių išreikštumas skirtingas kiekvienai vėžio rūšiai. Chemoterapija „pasinaudoja" viena iš vėžio savybių ir veikia greičiausiai besidauginančias ląsteles jų mitozės fazėje. Tai sustabdo piktybinių ląstelių dauginimąsi ir sukelia negrįžtamus jų pokyčius.

Ar chemoterpija veikia visus navikus?

Jautrumas chemoterapijai priklauso nuo vėžio rūšies. Pavyzdžiui, melanomos ar inkstų vėžio atveju neverta taikyti chemoterpijos, nes šie navikai jai atsparūs. Jautresni navikai - tai sarkomos, virškinamojo trakto, plaučių vėžiai. Itin jautrūs - vaikų leukemijos. Dažniausiai chemoterapija skiriama kartu su kitais gydymo metodais, ypač chirurgija. Kai kurios ligos, pavyzdžiui, leukemijos, gydomos vien tik chemoterapija. Gydymas vaistais, vaistų rūšis bei dozė parenkama individualiai, atsižvelgiant į naviko rūšį, stadiją, ligonio amžių bei bendrą būklę.

Ar visada chemoterapija skiriama tik su chirurginiu gydymu?

Chemoterapija skirstoma į tokias rūšis:

• Adjuvantinė - skiriama po operacijos. Ankstyvos stadijos navikų gydymui dažniausiai užtenka chirurginio gydymo, tačiau kartais, kai navikas išplitęs labiau nei tikėtasi, arba kai neaišku, kiek navikas išplitęs, skiriami keli chemoterapijos kursai.
• Neoadjuvantinė - skiriama prieš operaciją. Ja siekiama sumašinti naviką bei jo išplitimą, kad būtų lengviau jį išoperuoti.
• Gydomoji - skiriama išplitusio naviko gydymui.
• Paliatyvi - išplitusio naviko gydymui. Ji skirta simtominiam gydymui, metastazių mažinimui.
• Kartais chemoterapija vartojama kartu su spinduliniu gydymu (radioterapija).

Ar tai - pavojingas organizmui gydymas?

Nors chemoterapija sukurta veikti tik vėžines ląsteles, vis dėl to neišvengiama ir kitų organizmo ląstelių pažeidimo. Ypač veikiamos greičiau besidalijančios ląstelės - gleivinių, odos epitelis, kaulų čiulpai. Dažniausi chemoterapijos šalutiniai poveikiai:

• Gleivinių išopėjimas;
• Viduriavimas bei vėmimas;
• Odos (bėrimas, lupimasis) bei nagų pažeidimas, plaukų slinkimas (beje, po chemoterapijos plaukai atauga, ir dar sveikesni nei prieš gydymą);
• Kraujo gamybos sutrikimas (kraujo tyrime sumažėja leukocitų bei eritrocitų);

Kitos, retesnės ir vėlesnės komplikacijos:

• Inkstų veiklos sutrikimai;
• Plaučių surandėjimas (fibrozė);
• Kepenų pažeidimas;
• Hormonų pusiausvyros sutrikimai;
• Nervų bei psichikos pažeidimai (depresijos, kvapo, skonio, pomėgių pakitimai);
• Širdies raumens pažeidimas.