Šlapimo pūslės vėžys

Šlapimo pūslės vėžys - rimtas onkologinis susirgimas, kurio metu šlapimo pūslėje užauga piktybinis navikas. Dažniausiai pasireiškia vyresnio amžiaus vyrams (50 - 80 metų amžiaus). Moterims šis vėžys pasireiškia keturis kartus rečiau nei vyrams. Manoma, jog vienas pagrindinių šlapimo pūslės vėžio rizikos veiksnių - rūkymas. Rūkantieji šiuo vėžiu serga dukart dažniau nei nerūkantieji. Todėl atsisakius šio žalingo įpročio galima būtų labai smarkiai sumažinti riziką, susirgti šlapimo pūslės vėžiu.

Priežastys

Kaip ir daugelio onkologinių susirgimų, šlapimo pūslės vėžio atsiradimo priežastys nėra visiškai aiškios. Manoma, kad naviko atsiradimo priežastis gali būti susijusi su genetika (pokyčiais chromosomose, susijusiais su p53 genu). Taip pat riziką susirgti didina vyresnis amžius, lėtinės šlapimo pūslės ligos, rūkymas, S. hematobium infekcija, kai kurių vaistų (ciklofosfamido, fenacetino) vartojimas, ilgalaikis kontaktavimas su įvairiomis cheminėmis medžiagomis.

Požymiai

Deja, sergant šlapimo pūslės vėžiu, pirmieji simptomai dažniausiai pasireiškia tik vėlyvose susirgimo stadijose. Pagrindiniai simptomai, kuriais remiantis galima įtarti šlapimo pūslės vėžį - kraujas šlapime, dažnas, skausmingas šlapinimasis ir šlapimo nelaikymas. Taip pat gali atsirasti skausmai tarpvietėje, kojose, sutrikti tuštinimasis. Jei vėžys pereina į paskutinę stadiją, atsiranda inkstų funkcijos nepakankamumas, ko pasekoje - uremija, būklė tampa grėsminga gyvybei. Jei atsiranda bent vienas iš išvardintų simptomų - būtina kuo skubiau kreiptis į gydytoją.

Tyrimai

Dažniausiai šeimos gydytojas, išgirdęs aukščiau minėtus žmogaus skundus, pradeda įtarti šlapimo pūslės vėžį. Pirmiausia visada paskiriamas šlapimo tyrimas (šlapime ieškoma eritrocitų). Taip pat bendras kraujo tyrimas. Jei šlapime randama kraujo, pacientas visuomet siunčiamas pas gydytoją urologą. Jis skiria tolesnius tyrimus. Kraujas šlapime nebūtinai reiškia, jog ligonis serga vėžiu, tačiau bet kuriuo atveju, tai yra nuoroda į rimtą susirgimą, kurį reikia diagnozuoti ir gydyti. Urologas dažniausiai skiria ultragarsinį šlapimo pūslės tyrimą (echoskopiją), taip pat gali būti atliekamas cistoskopinis tyrimas (šlapimo pūslė apžiūrima specialiu prietaisu), urografija, kompiuterinė tomografija (KT), magnetinio branduolio rezonanso tyrimas (MRT). Tačiau, kaip ir kitų onkologinių susirgimų atveju, galutinė diagnozė nustatoma tik po mikroskopinio įtariamai vėžinio šlapimo pūslės audinio ištyrimo, kurį atlieka gydytojas patologas (audinio gabalėlis paimamas cistoskopijos metu).

Gydymas

Šlapimo pūslės vėžio gydymą paskiria gydytojų komanda, kurią sudaro: gydytojas urologas, onkologas, onkologas chemoterapeutas, radioterapeutas, radiologas, chirurgas ir kiti. Gydymas skiriamas įvertinus vėžio tipą, išplitimo laipsnį, bendrą paciento būklę. Dažniausiai yra taikomas kompleksinis gydymas. Pirmiausia (jei įmanoma) chirurginiu būdu pašalinama šlapimo pūslė, vėliau taikoma chemoterapija (gydymas vaistais), kad būtų sunaikintos galimai likusios organizme vėžinės ląstelės. Taip pat kartu gali būti taikoma radioterapija (spindulinis gydymas). Dažnai radioterapija taikoma ir prieš chirurginį gydymą. Po šlapimo pūslės rezekcijos (pašalinimo) šlapimtakiai gali būti atveriami į pilvo išorę, taip pat į žarnas ar į iš žarnų suformuotą šlapimo pūslę, todėl žmogaus šlapinimosi funkcija nesutrinka.

Prognozė

Prognozė sergant šlapimo pūslės vėžiu dažniausiai nėra gera. Ji priklauso nuo daug faktorių: paciento amžiaus, bendros būklės, vėžio stadijos, naviko tipo. Yra navikų tipų, kuriuos gydant dešimt metų išgyvena beveik visi pacientai. Tačiau, deja, yra ir tokių, kuriais sergant pusę metų neišgyvena septyni pacientai iš dešimties.