Šokas

Šokas – tai ūmi būklė, sindromas, kuris gali prasidėti dėl skirtingų priežasčių, tačiau visuomet pasireiškia kraujotakos sutrikimu gyvybiškai svarbiuose organuose. Dėl to organai ir audiniai nepakankamai aprūpinami deguonimi ir maisto medžiagomis. Laiku nesuteikus pagalbos, greitai vystosi ląstelių ir viso organizmo mirtis. Liaudyje paplitusi visiškai kitokia šoko sąvoka.

Šoku vadinama psichinė būsena, potrauminis stresas. Tačiau šių sąvokų nederėtų maišyti, svarbu atskirti tikrąjį, „medicininį“ šoką, nes nuo suteiktos pagalbos greičio priklauso šoko būklėje esančio žmogaus gyvybė.

Priežastys

Šokas pagal priežastis skirstomas į kelias kategorijas:

• Hipovoleminis. Įvyksta, kai sumažėja cirkuliuojančio kraujo tūris: nukraujavus, gausiai prakaituojant, nudegus (oda neapsaugo nuo skysčio netekimo), viduriuojant, vemiant (dažniau vaikams).
• Kardiogeninis. Dėl šidies nepakankamumo: širdis nepajėgi išstumti reikiamo kraujo kiekio, dėl to sutrinka visų organų kraujotaka.
• Anafilaksnis. Šoku gali pasireikšti ūmi alerginė reakcija. • sepsinis. Kraujo užkrėtimą sunkiais atvejais gali lydėti šokas.
• Obstrukcinis. Dėl plaučių arterijos embolijos, patekus orui į plauros ertmę (pneumotoraksas).

Požymiai

Dažniausiai pirma pasireiškia pagrindinės ligos požymiai (kraujavimas, sepsis, širdies liga). Vystantis šokui pirmiausia dažnėja širdies veikla, pacientas pradeda dažnai kvėpuoti, iki minimumo nukrinta kraujospūdis, pulsas tampa silpnas, „siūlinis“. Gali pamėlynuoti oda, tačiau galiausiai ji tampa marmurinės spalvos, šalta. Paspaudus tokio ligonio odą, ilgai išlieka balta dėmelė. Trinka sąmonė, inkstai nebeišskiria šlapimo. Gyvybiškai svarbūs audiniai ir organai badauja, vykdo medžiagų apykaitą anaerobinėmis (bedeguoninėmis) sąlygomis, dėl to organizme kaupiasi rūgštys. Tai dar labiau blogina ligonio būklę. Laiku nesuteikus pagalbos, greitai vystosi ląstelių nekrozė ir pacientas miršta.

Tyrimai

Pradžioje šoką diagnozuoti sunku, nes organizmas dar kompensuoja trinkančią kraujotaką, be to, vyrauja pagrindinės ligos simptomai. Vėliau šokas diagnozuojamas remiantis minėtais klinikiniais požymiais. Galima atlikti kraujo tyrimus šarmų – rūgščių pusiausvyrai nustatyti, kraujo dujoms, nukraujavimo laipsniui įvertinti. Atliekami ir kiti įvairūs tyrimai priežasčiai nustatyti.

Šoko gydymas

Bet kurio šoko atveju reikalinga kuo skubesnė pagalba. Užtikrinus kvėpavimą, nedelsiant pradedama kristaloidų (fiziologinio, Ringerio tirpalo) infuzija (išskyrus kardiogeninio šoko atveju). Taip pat skiriami vaistai, gerinantys širdies darbą, didinantys kraujospūdį (dopaminas, dobutaminas, noradrenalinas).

Stabilizavus ligonio būklę, kuo greičiau nustatoma ir gydoma šoko priežastis: sepsis – antibiotikais, nukraujavus – kraujo transfuzija, anafilaksija – adrenalinu ir pan. Neretai prireikia operacijos. Prognozė Kadangi šokas – skirtingas priežastis turinti ir labai dinamiška būklė, vienareikšmės prognozės nėra. Išgyvenimas ir pasveikimas priklauso nuo ligonio amžiaus, pagrindinės ligos, gretutinių būklių, šoko trukmės.