Socialiniai tinklai

Kaip saldžiai ir jaukiai patys to net nenutuokdami mes stabdome kadrą ir save įrėminame. Per dažnai imame klaidingai identifikuotis su daugybe dalykų, kurie neturi nieko bendro su mumis kaip pvz., mėgiami veiksmo filmų herojai, kartais būname net pernelyg panašūs į juos, puikiai žinodami, kad netgi ir jiems gan sudėtinga peržengti savų galimybių ribas. Juk kine judėjimas greitesniu nei 24 kadrų/s greičiu pereina į lėtėjimą. Taip, beje, ir gyvenime - einant koja kojon su progresu - išbarstyti save pačius įmanoma taip greitai, kad susigrąžinti viską prireiks dešimteriopai ilgesnio laiko, o kartais nebelieka net ir tokios galimybės. Godulys informacijos kiekybei vis labiau slopina savisaugos jausmą viduje senkant baterijoms.

Ir vienintelė baimė, kurią mes gimdom ir kuri šiais laikais įgavo žymiai didesnę svarbą nei kada nors anksčiau, milžiniškam mūsų Žemės rutuliui susitraukus iki mažo kamuoliuko dydžio tai yra baimė būti vieniems, ir už tai mes netgi pasiruošę parduoti savo privatumą ir asmeninę erdvę paversti vieša, kad tik nebūtume vieni. Mes nuasmeniname save pačius be jokių išlygų, o naujas mumyse atsiveriančias prarajas mes užpildome šaltu egocentrizmu, kas, be abejo, užaugina savus vaisius.

O kaip gi bendravimą bei buvimą kartu skatinantys socialiniai tinklai? Kiek šie atveria naujų galimybių ir kiek kenkia mums?

Socialiniai tinklai jau senokai jokia naujiena. Patogu būti kokios nors internete besitelkiančios bendruomenės nariu: gali nuolatos sekti naujienas susijusias su savo draugais, pažįstamais, kurti įvairias temas bei dalyvauti diskusijose arba tiesiog žiūrėti linksmus filmukus, žaisti žaidimus ar klausyti muzikos. Kartais tai išties puikus laiko praleidimo būdas, be to palaikantis ryšį tarp draugų, galiausiai primenantis tokius svarbius įvykius kaip gimtadieniai dažnai išdulkančius ne laiku iš galvos ir ištirpstančius bendrame informacijos sraute. Tokių tinklų įvairovė taip pat gan plati - apimanti tiek įvairių siauresnių subkultūrų narius, tiek didesnių socialinių sluoksnių atstovus, turinčius savas atskiras bendruomenes. Turėti populiarų socialinį tinklą yra didelis verslas. Tokie gigantai kaip FACEBOOK, TWITTER, MySPACE, ir kiti skaičiuoja milijardinius pelnus. Pasireklamuoti save ir savo prekes šiuose tinkluose stovi eilės įmonių, iš kurių laimi, žinoma, galinčios pasiūlyti daugiausiai. Laimi iš tikrųjų, be abejo, ir vieni, ir kiti, kadangi reklamos galimybės ir pasiekiamumas socialiniuose tinkluose - milžiniškas. Taigi vieniems tai verslas, kitiems kūrybos ir atradimo džiaugsmas, o kaip gi dėl paprastų eilinių vartotojų? Kur slypi tokio populiarumo ir sėkmės šaknys?

Internetui vis labiau gausinant ir auginant naują intravertiškų sociopatų kartą iš dalies tai galime pavadinti tik nedidele kaina, kurią privalo sumokėti visuomenė už tai, kad galime pasiekti vienas kitą būdami net tolimiausiuose planetos kampeliuose bei nuolatos tarsi būti visų įvykių epicentre. Taigi pirmoji problema liečia tik dalį sociumo - tų, kuriems socialiniai tinklai suteikia anonimišką santykį su kitais, kuomet noras bendrauti realizuojamas saugiai ir kūrybiškai išlaisvinant savo asmenybę iš varžančių fizinių ir psichologinių problemų, jų tiesiog neviešinant. Įvairiomis programomis galima netgi pakankamai įspūdingai pakoreguoti ir vizualųjį asmens vaizdą. Tačiau savo asmenybės saviraiškos išskaidymas į du dažnai kardinaliai skirtingus vaidmenis atliekančius personažus iš karto kelia įtampą tokio žmogaus viduje, o viso šito įtakota galimai gilėjanti atskirtis ilgainiui sukuria ir kartais itin liūdnai pagarsėjančius precedentus.

Kita dalis apimanti kur kas didesnį socialinių tinklų lankytojų skaičių - ekshibicionistinių pakraipų žmonės. Ekshibicionizmas čia turėtų būti suprantamas ne visai tiesiogiai ir nebūtinai su blogu atspalviu kaip reiškiantis pomėgį demonstruoti kitiems nuogą savo kūną bei gauti iš to pasitenkinimą. Tai greičiau psichologinis ekshibicionizmas - malonumo patyrimas paverčiant savo gyvenimą viešai galimu sekti taip patenkinant savo asmenybės svarbumo bei reikšmingumo jausmą. Savas gyvenimas atveriamas plačiai kaip langas. O tuo susidomėjusiems suteikiama proga diskutuoti ir pan., apie tokį žmogų ir nieko nuostabaus, kad toks asmuo jaučia malonumą kitiems vedant pokalbius apie jį. Šiais laikais, jei apie tave nekalba, vadinasi tavęs iš viso nėra, tad šia taisykle daug kas ir vadovaujasi. Pvz., kvietimai apsilankyti forumuose ir parašyti ten ką nors apie dažniausiai visai net nepažįstamus žmones yra ne kas kita, kaip tas pats gerų atsiliepimų iš kitų lūkestis bei savo tuštybės auginimas laikant savo asmenybę svarbia, jei ši nestokoja populiarumo. Taigi savimylai patenkinti erdvės taip pat pakanka.

Tačiau didžiausia grupė yra nė viena iš dviejų paminėtųjų. Didžiausia grupė yra sekančiųjų grupė. Sakoma, jog paauglystėje žmogus bando susiprasti kuo gi jis yra ir į tai yra keletas vedančių kelių, beje, visuomet einančių drauge. Tai suvokimas, jog esi unikalus individas bei viso to aptikimas tik būnant minios dalimi su kuria ir nuolatos konfliktuojama ir tuo pačiu nusižiūrimi elgesio scenarijai. Suaugę mes tampame protingesni, savarankiškesni ir žinantys ko norim, bet ar tikrai? Ar lūkuriavimas parduotuvėje neapsisprendžiant kokią prekę išsirinkti ir nusižiūrėjus į kitus pirkti tą patį nėra vėlgi tas pats paaugliškas lygiavimasis į minią? O garsių išreklamuotų vardų, o ne niekam nežinomų ir įspūdžio nedarančių etikečių rinkimasis? Arba kelionės atostogoms į visų numylėtas šalis? Ar tikrai visada renkamės tai, ko iš tikrųjų norime ar tik tai, kas tinkamai ir laiku patiekiama? Ar tikrai dauguma socialinių tinklų nėra tik eilinis mados klyksmas.

Manau, laikas visa tai parodys. Tikrai niekas nenuneigs šių tinklų naudingumo, svarbos ir teikiamo patogumo, tačiau nepamirškime ir to, jog tuštumos neprisijaukinsime taip paprastai kaip galime padidinti savo kontaktinių asmenų skaičių. Išlaikykime visus mums svarbius žmones, ieškokime naujų pažinčių tik niekad nepaverskime viso to teatro scena, kur pabėgus kitiems aktoriams nutrauktos virvelės nenusvertų rankų ir mums. Gero bendravimo!