Valandos į nebūtį (skiriu tėvui)

Kokie greiti šalia mūsų lėtai judančių žmonių metai. Gaila tik, kad amžinybė - mums ne prieglauda ir ne užuovėja. Bet tokie jau mes esame - įsivaizduojame, kad lekiame per gyvenimą įspūdingu greičiu, nors begalybės akivaizdoje tai tik desperatiškas noras nebūti statiškiems. Žmogiškosios lemties tragedija - žinai, jog niekur nenueisi, bet vis tiek eini. Į nebūtį leidžiamos valandos diena po dienos tirpdančios laiką...

Visi tai žinome ir taikomės su savo ateityje laukiančia baigtimi visą savo šiame pasaulyje praleidžiamą laiką. Kodėl gi tuomet žinant savo ir kitų laikinumą, su kuriuo nuolatos tenka susidurti kiekviename gyvenimo žingsnyje - nuo televizijos laidų, filmų ir knygų iki realybėje mus laukiančių netekčių, mums taip sunku atsisveikinti su mums artimais žmonėmis? Tai egoizmo apraiškos ar mumyse apsinuoginančios sielos akistata su egzistencine baime?

Gyvenime mes padarome daug neteisingų dalykų - melas, aistros ir egoizmas kartais supina milžiniškus voratinklius mūsų viduje ir dažnai tampame bejėgiais sustabdyti šį jau įsibėgėjusį procesą. Mes jaučiamės kalti ir graužiame save dėl aplinkybių nepalankių mums, nusisukusios sėkmės ir pan., taip tarsi nubraukdami savo asmeninę atsakomybę. Tačiau kodėl netekus artimojo toji kaltė ir graužatis būna dvigubai skaudesnė? Mes jau būname pasirengę atsakomybei?

Vargiai. Kartais, jei labiau pastebėtume, ko mūsų artimiesiems reikia ar kas juos žeidžia, išvengtume daugybės jo frustracinių būsenų, kurios vėliau gali pasireikšti netgi ir ligų forma, bet sutikime, jog negyvename idealiame sterilumu itin pasižyminčiame pasaulyje. Paliktų žaizdų atsakomybę, nepasakytų žodžių atsakomybę, paramos neparodymo atsakomybę mes pajuntame tik kažkam jau išėjus ir tyliai užvėrus duris. Kaltiname save kiek ir ko būtume galėję padaryti, jei viskas būtų kitaip, bet antruoju šansu, deja, beveik nebūna apdovanojamas niekas. Viską galima keisti tik iki padedant paskutinįjį tašką, bet ne vėliau...

Beje, net ir pagaliau prisiimdami pavėluotą atsakomybę už tai, kad viskas galėjo susiklostyti kiek kitaip (kartais tai tėra tik paguoda ir kartu kritika sau, nes niekas nežino kaip viskas galėjo būti) mes labiau renkamės kryptį savęs link. Juk ašaros ir gailestis kyla ne iš džiaugsmo, jog išėjusiajam jau nebesvarbūs žemiškieji vargai, o dėl suvokimo, jog niekuomet daugiau neteks su juo pasimatyti, kalbėtis ar tiesiog būti drauge. Gailestis fokusuojamas į save negalint susitaikyti su akivaizdžiu faktu tapusia artimojo mirtimi. Atsisveikinimai visuomet būna sunkūs...

Mirtis visus mus sulygina. Jos akivaizdoje mes visi atsisveikinsime su neišsipildžiusiomis viltimis, nebesisielosime dėl tų, kurie mus paliko, atleisime visiems, kurie mus apgavo ir atiduosime savo širdis prieblandai. Visa tai neišvengiama!

Viskas, kas lieka mums čia dar esantiems - turėti, branginti ir neleisti išblėsti prisiminimams apie mūsų mylėtus žmones - tik taip jie tampa nemarūs amžinybėje. Kiek daug neišsakytų žodžių, kurie nebeturint kam jų sakyti tampa visiškai bereikšmiais. Pilna galva nepasidalintų minčių ir pilnos širdys nepasidalintos šilumos su tais, kuriems jos reikėjo... Dangus mėlynas, drauguži, nesvarbu, kad tu jo jau nebematai...

Ir galų gale, kad ir kokiais niekšingais žmonės kartais pasirodytų esantys, kad ir kaip kartais pasirodytų nyku toliau gyventi taip kaip gyveni, slepiantis už savo nebenorimos matyti laisvės, nusivylimą kaip sudužusius indus paliekant ant grindų po kojomis tyčia save kankinat, slepiant savo netektis po tariamai nerūpestingom frazėm ir atiduodant savo brangų laiką išbadėjusiems ekranų vyzdžiams, vis tiek gyvenime yra daugybė gražių dalykų, kurie sugeba visa tai atsverti: žmonės, kurie užkrečia tave gyvenimu, žvilgsniai priverčiantys virpėti iš jaudulio visą kūną, pasivaikščiojimai taip nekaltai susikibus už rankų po apsnigtais žibintais, daiktai kaip prisiminimai graudūs ir nenustumiami lengvai, bent jau taip lengvai kaip tikiesi, visi išeinantys ir paliekantys, visi ateinantys ir sveikinantys tave naujai, spinduliai uždegę medžių viršūnes, žvaigždės kasnakt tokios išdykėliškos ir žavinčios savo giedrumu tau virš galvos, atsibundantieji su šypsenomis veiduose ir užmiegantys amžinai su palengvėjimo atodūsiu, visi nepaaiškinami ir neieškantys paaiškinimų klausimai - viskas taip be galo artima ir tolima - tai yra tik mūsų - mūsų atėjusių į šį pasaulį po vieną ir išeisiančių taip pat, tačiau turinčių gyvenime be galo svarbų šansą visa tai atrasti savo pačių pagalba. Mums reikia bent jau ČIA nebūti vieniems...