Amžini nesubrendėliai

Amžini nesubrendėliai vs bambekliai

Tikriausiai pažįstate ne vieną dėdulę su pliku pakaušiu, žilstelėjusiais išdraikytų plaukų kuokštais virš ausų, per gyvenimą surinktu solidžiu raukšlių bagažu ir tuo pačiu su vis dar impozantiška ilga hipių laikų kasele arba Keithą Flintą iš PRODIGY primenančią pankiška šukuosena ir velniška šypsenėle veide? Arba vidutinio amžiaus moterį, kuriai, dievaži, visai tinka šonuose kaip mergaitei surištos kasytės, ryškiaspalvės šukuosenos ir iššaukiantis garderobas? Kodėl vieni iš mūsų tampa niūriais bambekliais ir surūgusiais seniais dar neperkopus vidutinio amžiaus, o kiti - tiesiog sprogsta nepaprasta energija ir išjudina tuo net jaunesnius už save?

Kaltas socialumas?

Daugiausiai tuo būtų galima kaltinti mūsų socialumą. Nuo pat vaikystės, jausdamiesi silpnesni ir turintys mažiau teisių už suaugusiuosius mes mėginame įrodyti, jog taip iš tikrųjų nėra. Prie viso šito dar pridėjus įgimtą žmogaus smalsumą gauname patį tikriausią neklusnumą, kuris paauglystei įsisiūbavus ir vaikams tampant labiau sąmoningais, verčia šiuos griebtis maišto. Jaunatviškas maksimalizmas dažnai kaip pagrindinį savo priešą mato komforte ir kasdienybės rutinoje užmigusius suaugusius. Su draugais šaipomasi iš jų žalingų ar keistų įpročių, neigiama jų patirties diktuojama nuomonė ir apskritai paauglių tarpe suaugusieji yra žmonės su minuso ženklu. Tačiau pačių paauglių maištas dažnai remiasi tomis pačiomis priemonėmis kaip ir jų nemėgstami subrendėliai. Alkoholis, cigaretės, neįpareigojantis seksas, egoizmas, savimyliškumas - visa tai jaunimas skolinasi iš tų pačių vyresnių dėdžių ir tetų, bet tą noriai daro tik su savo bendraamžiais. Bet koks vyresnis žmogus kad ir darantis tą patį yra pats didžiausias blogis. Manau, teko sutikti ar pažinti ne vieną paauglį, kuris dievagojosi, jog negeria ir nerūko, bet kokioje nors šventėje būtinai išvysti jį ar ją šlitinėjančius skersus ir su smilkstančiomis cigaretėmis lūpose.

Taigi paauglystėje - pagrindinis tikslas kovoje su suaugusiais - įrodyti, jog jaunuoliai jau taip pat suaugę. O kopijuodami blogą tėvų elgesį šie mano, jog pirmiausiai būtent taip įrodo subrendimą, nesuprasdami, jog tai dažniausiai tik atsipalaidavimo nuo atsakomybės išraiška. Na ir kas, kad tik trumpa.

Tapę senais anksčiau laiko

O kas pasikeičia, kada jaunas žmogus persirita per savo 20-metį? Deja, dažnas dalykas, jog paaugliški siautuliai tampa praeitimi ir sulinkęs po atsakomybės našta (mokslai, darbas, antroji pusė, šeimyninio gyvenimo planavimas), toks jaunuolis pamato, jog suaugusiųjų pasaulis nėra toks labai viliojantis ir patrauklus. Už kiekvieną dalyką tenka mokėti. O už savo laisvę ir savarankiškumą sumokama baisiausiuoju iš basiausiųjų dalykų - atsakomybe. Galiausiai ši taip pradeda varginti, jog užbraukus visus pašėlusius praeities nuotykius, verčiau renkamasi praleisti laiką ramiai namuose prie TV ekrano arba gurkšnojant gėrimus savaitgaliais, patogiai įsitaisius foteliuose ir sofose, su draugėmis bei draugais. Spontaniškumas išgaruoja užleidęs vietą nuolatiniam visa ko planavimui. Žmonės jaučiasi pavargę net besilinksmindami, nes nebegali sau iš galvų išmesti minčių apie dar nenuveiktus ir laukiančius darbus, kurios jau pačios savaime yra varginančios. Prisimenama ir apie namų ūkio darbus ir apie varvančius vamzdžius vonios kambaryje ir tai užtemdo akimirkas, kuriomis būtų galima džiaugtis čia ir dabar.

„Pamesti stogą" nėra blogai!

Tokia yra anksčiau laiko pasenusių bambeklių liga. O tuo tarpu, amžini nesubrendėliai - raškosi patenkinti akimirkos džiaugsmo momentus, kadangi neapkrauna savęs slegiančiais ir varginančiais dalykais ir nepadarytais darbais, leisdami viskam tiesiog tekėti sava vaga. Laisvalaikis yra skirtas tikrai ne tam, jog jaudintumeisi dėl to kaip kitą dieną gali kas nors pavykti ar nepavykti. Reikia skirti laiką, kuomet gali būti „pametęs stogą" ir kada vėl privalai būti rimtu. Aišku tik viena - nesubrendėliams tai sekasi geriau. Kodėl? Nes jie neprarado to paaugliško maišto ugnelės, kurios taip imama kratytis tapus suaugusiais. Tada atsiranda būtinybė pasirodyti kitiems labai rimtais ir solidžiais, todėl juokams ir saviironijai čia - ne vieta. Taigi socialumas laimi - suvirškinęs mus ir padaręs dar vienais nuobodžiaujančiais ir žiovaujančiais individais. Tačiau išvengti to nėra taip sudėtinga kaip dažnam atrodo. Viskas slypi mūsų pačių galvose! Jeigu nebeleisime sau maištauti, bent retkarčiais elgtis neapgalvotai ir nenuspėjamai, stengtis atrasti kažką naują paprastose, bet tik mums vieniems priklausančiose akimirkose - galime kaip dainavo Andrius Mamontovas „užkasti save giliau". Tačiau išsivaduoti nuo viso to ir atrasti tikrąją laisvę - ne tik verta bet ir būtina. Pabūti bent truputį trenktais, bent truputį padykusiomis, bent truputį gyvesniais nei esame savo uždaruose pasaulėliuose - tai mūsų pačių galimybė ne rusenti gyvenime, o degti!