Vaikystės vaiduokliai

Užaugę į viską, kas vaikiška ir žaisminga žiūrime su nostalgiška šypsenėle: vaikų nemokėjimas meluoti, bandymai pamėgdžioti suaugusius, nuolatiniai klausimai, samprotavimai ir fantazija mus žavi ir paperka nuoširdumu. Tačiau dažniausiai į tai žvelgiame kaip į nebrandos dalykus - mažyliai užaugs, surimtės ir pasikeis. Mūsų laikais vaikystės vaidmuo vertinamas labiau, tačiau vis tiek į tai žvelgiama pro suaugusiojo aki, kur draudžiama tai, kas vaikams yra tiesiog savęs atradimas. Subrendę ant savo pečių pasiimame per didelę atsakomybės naštą, kurios ilgainiui imame nebepakelti. Tai kaina, kurią mokame už perdėtą savo rimtumą, baimę suklysti, baimę pasijusti kvailai. Tai paprasčiausiai netinkama suaugusiojo statusui. Suaugę žmonės privalo būti rimti ir atsakingi už viską aplink. Vaikiškai fantazijai ir išsprūdimui iš savo pačių bei visuomenės sukurtų rėmų nebeturima nei laiko, nei noro. Ir visgi jaučiame gailestį, jog nebegalima sau leisti elgtis neapgalvotai, nepasvertai, intuityviai. Jaučiame ilgesį laisvei, kurią turėjom...

Ir žinote, kas juokingiausia? Net ir nebūdami vaikais mes esame nuolat persekiojami to laiko vaiduoklių. Taigi kitaip sakant, mes vis dar esame tie patys vaikai tik nebeleidžiame sau taip elgtis, būtent dėl to paties statuso, kuris taip daug reiškia bet kurioje visuomenėje. Nuolatos iš jos patiriamas spaudimas mums nepalieka jokios teisės rinktis.

O kas tie vaikystės vaiduokliai? Tai mums įkandin sekančios baimės, kurių per visą savo gyvenimą prisirenkame kupinas saujas kaip vaikystėje akmenukų, todėl vėliau negalime laisvai bendrauti su kitais ar elgtis taip kaip norime, kadangi bijome, kad tie baimės akmenėliai mums išsiridens iš delnų. Atrodo, lyg ir nieko baisaus, tačiau kartais, regis, be to daugiau nieko nebeturime. Todėl ir saugome bei puoselėjame savo baimes. Įprantame, kad jos būtų svarbia mūsų dalimi. Leidžiame joms perimti vadovavimą, o patys gūžiamės baugiai. Taigi netgi suaugus gyvename savo vaikiškose baimėse, gąsdinančiose kaip vaiduokliai spintose užgesus šviesai. Kas bijo tamsos, kas vorų, gyvačių, uždaros erdvės, kraujo... Taip būtų galima vardinti ilgai ir nesibaigiančiai. Baimės iracionalumo nesugeba apeiti net suaugusiojo protas ir žinojimas bei įsitikinimas, jog šią įveikti galima tik akis į akį susidūrus su gąsdinančiu dalyku. Taigi net tapę brandžiais ir rimtais dėdėmis bei tetomis - vis tiek viduje išliekame mažais žmogučiais persekiojamais vaikystės vaiduoklių. Pamirštame tai, jog prieš atsirandant visoms baimėms mes neturėjome jokio supratimo, kas tai yra. Todėl kiekvienas atradimas buvo savaip svarbus bei džiaugsmingas. Visas baimes paveldėjome iš tų, kurie jau užaugę, tačiau dažnai elgiasi baikščiau nei patys ir galų gale užkrečia juos tokiu savo elgesiu. Daugiau išmokstame, ko negalime daryti, nei to, ką galime. Daugiau bijome nei tiesiog imame ir veikiame. Gal jau laikas nebesidairyti baugiai po lova ieškant ten neegzistuojančių pabaisų ir savo baimėms pasakyti „ne"? Gal jau laikas gyventi ne fobijomis ir vaikystės vaiduokliais, o taip kaip norime? Kur nėra suvaržytos fantazijos ir noro kitų akyse atrodyti nepriekaištingai ir solidžiai rimtiems... Kiekvienas į šiuos klausimus, manau, atsakys pats sau. Vėl bėgti ar susidurti akistatoje su tuo, kas baugina. Tai mūsų galimybė bei teisė rinktis. Niekada nėra vėlu susidurti su savo slogučiais trukdančiais mums gyventi pilnavertį gyvenimą, ėdančiais mus ir stabdančiais. Tik susidūrus su baime galima ją peržengti ir judėti toliau - tai mums nebekainuoja papildomų jėgų, kurias visada sudeginame eikvodami save kovai su savimi pačiais. Joje nesurasime sau įkvėpimo gyventi, todėl turime kovoti su tuo, kas mus daro nelaimingais. Ir geriausiai tai daryti praktikoje, o ne kalbose. Čia ir dabar.