Hipochondrija, arba pacientai - teroristai

Kiekvienas gydytojas savo darbe susiduria su tam tikra kategorija pacientų - hipochondrikais. Jie geria krūvas vaistų, reikalauja daugybės tyrimų, keičia gydytojus vieną po kito, turi milijonus skundų, įsitikinę, kad serga nepagydomomis ligomis... Ir iš tikrųjų, jie labai rimtai serga. Tačiau tokia liga, kurios net smaugiami nepripažintų. Psichine liga.

Bet apie viską iš pradžių.

Hipochondrijos terminas žinomas jau seniai - kelis šimtus metų. Tai - psichinis sutrikimas, priklausantis somatoforminių sutrikimų grupei. Mokslininkai iki šiol nesutaria dėl jo klasifikacijos, kilmės, priežasčių, tačiau šiame straipsnyje svarbiausia ne tai.

Manoma, kad šį sutrikimą turi apie 3proc.(!) populiacijos, nors iš tikrųjų gali būti ir daugiau. Juk hipochondrikai nepripažįsta savo problemos ir nesikreipia specializuotos pagalbos. Dažnau šią problemą turi moterys, nors ji būdinga ir vyrams.

Kaip tampama hipochondriku?

Ligos kilmė nėra visai aiški. Greičiausiai susideda daug įvairių faktorių: genetiniai, socialiniai, psichologiniai. Pavyzdžiui, įtakos gali turėti matytas tėvų elgesys, išmoktas elgesys šeimoje (vaikas sulaukdavo tėvų dėmesio tik kai sirgdavo), sunkios socialinės sąlygos, traumuojantys įvykiai (skyrybos, netektys), kai kurie asmenybės sutrikimai (isterinis). Hipochondrija išryškėja jauname amžiuje (trečiajame dešimtmetyje), jos eiga banguota - su paūmėjimais ir remisijomis.

Kaip atpažinti hipochondriką?

Hipochondrikas turi viena ar kelias „numanomas ligas" (pvz, galvoja, kad serga vėžiu). Tokias mintis išprovokuoja elementariausi simptomai, pavyzdžiui, padidėjęs prakaitavimas. Tačiau esminė problema - tai baimė ir nerimo jausmas. Tokie pacientai eina pas įvairiausių sričių gydytojus, reikalauja sudėtingiausių tyrimų, o kai gydytojas, ištyręs viską, kas tik įmanoma, praneša džiaugsmingą žinią „jums nieko nėra", hipochondrikas baisiai supyksta ir pakeičia gydytoją. Vėl atliekami tyrimai, vėl nieko nepavyksta rasti, vėl naujas gydytojas...

Taip šie ligoniai „prisibrauna" iki didžiųjų centrų, o kai ir juose nenustatoma liga, kyla konfliktai, grasinama teismais. Gydytojai pavargsta nuo jų, ligoninėse užimamos vietos, atimamas laikas iš tikrai sergančių pacientų. Tačiau hipochondrikas niekada nepripažins savo problemos, o psichiatras - vienintelis gydytojas, pas kurį jis niekada neapsilankys.

Ar hipochondrija gali turėti komplikacijų?

Taip, ir labai rimtų. Pirma, hipochondrija išvargina patį pacientą, mintys apie išsigalvotą ligą užvaldo jo gyvenimą, gaišina laiką, trukdo dirbti. Po to prasideda depresijos, nerimo, miego sutrikimai, o dėl to ir tikros somatinės ligos. Antra, hipochondrikai eikvoja gydytojų (ypač nuo jų kenčia šeimos gydytojai), kitų pacientų laiką, valstybės lėšas (juk jiem atliekama šitiek tyrimų). Dar viena rimta problema: per daugelį metų skundimosi nepagrįstais simptomais, visi gydytojai tokį pacientą „žino mintinai". Todėl iš tikrųjų susirgus, gydytojai gali juo nepatikėti. Taigi, hipochondrija gali būti mirtina liga.

Ar įmanoma išgydyti hipochondriją?

Šį sutrikimą išgydyti sunku. Visų pirma, pacientas pats turi pripažinti savo problemą, o tai beveik neįmanoma. Sutrikimą gydo psichiatrai. Veiksminga - grupinė psichoterapija. Jei kartu pasireiškia depresijos, nerimo, miego sutrikimai, jie gali būti gydomi medikamentais.