Depresijos užnugaris

Žmogaus gyvenime neretai viskas būna matuojama dviem matais. Tai vienodai tinka tiek dviprasmybių, tiek jas inspiruojančių vidinių intencijų atvejais. Dauguma mūsų būtų viską atidavę už tai, kad tik pasilikti amžiams mažais vaikais, nes tai garantuotų abejonių nebuvimą, kuomet viskas būdavo priimama vienareikšmiškai be nutylėjimų ir užslėptų kontekstų. Tik suaugusiųjų pasaulyje egzistuoja vienas dalykas mus nori nenori supančiojantis savo rimtumu - tai atsakomybė.

Taigi gyvenimas, žinoma, yra ne toks, koks norėtume, kad būtų. Dažnai tapę tokiais sąmoningais, jog be vargo galime narplioti sąmokslo teorijas ir patys jas kurti, pajuntame tuštumą tarp to, ką turime ir to, ko netekome. Nekaltumas tuo ir ypatingas - užtenka suvalgyti vieną uždraustą vaisių ir šydas nuo akių nukrinta. Jo nebegrąžinsi jau vien dėl to, kad visų pirmiausiai tai ne tiek kūniškojo žinojimo peržengimas, kiek istoriškai susiklostęs kultūrinis bei paties žmogaus savistabos išsiugdymo momentas.
Svajonės ir tikrovė. Gyvenimas ir mirtis. Teisybė ir melas. Viską tenka pasverti savomis svarstyklėmis, kurios dažnai linkusios viską idealizuoti ir taip sukurti, rodos, net neįžvelgiama atskirties prarają tarp to, kas realu ir to, kas naiviai tikimąsi, jog dar gali būti tiesos dalele. Tai gan miglota, bet greičiausiai nė kiek ne mažiau nei žmogaus gyvenimas susidūrus su rimtais sunkumais.

Depresija - atsakas į realybės prieštarą idealams. Tai nesugebėjimas pripažinti skirtumo tarp susikurtosios ir egzistuojančios tikrovės, o tai pasibaigia tik neviltimi į mūsų kasdienybę tyliai įslenkant niūriai melancholijai. Jaučiamės nusivylę, jog nesusitvarkėme gyvenimo taip kaip norėjome, negalime susitaikyti su artimųjų netektimis, izoliuojame save manydami, jog niekam nepavyktų mūsų suprasti ir esame niekam neįdomūs ir nereikalingi... Bet ar tikrai?

Pati didžiausia klaida - susigyventi su melancholija taip paverčiant ją įpročiu. Vadinasi, paguostas žmogus tokiu atveju, ne tik, kad nemėgina stotis ir eiti pats, bet dar atvirkščiai - kuria naujas situacijas, kurių finale vėl susilauktų norimo dėmesio. Žinoma, kiekvieną kartą atskirtis gali būti vis kitokia, pvz. netekties ir izoliacijos atvejais - vienas iš tiesų gali norėti pabūti vienas, kitas tuo tarpu tiesiog neranda jokio kitokio būdo kaip atkreipti kitų dėmesį į jį kankinantį skausmą. Taip pat puikiai, beje, gali egzistuoti ir atvirkštinis scenarijus.

Nebematyti prasmės - reiškia nebegyventi, tad nebeturėti tvirtos žemės po kojomis nenorėtų niekas. O visgi žmogus kartais ima naikinti iš įtampos ne aplinką o būtent save. Ir pati svarbiausia problemos dalis yra būtent ta, jog mes patys nebesugebame iš savęs išvyti to liūdesio, kuris skandina ir graužia, o dažnai net patys to nepastebėdami imam ir su juo suaugam, noriai atsiduodame įkaitais skausmui. Skaudėti - reiškia užpildyti tuštumos jausmą nuo kurio kenčia depresija sergantieji. Pilnatvė tokiu būdu patiriama bent trumpam, tačiau niekada nepamirškime to, jog žaizdoms išgijus - randai lieka. Depresijos keliai - uždari keliai, ir Dieve, koks vienišas tampa ėjimas į amžinybę užgesusiais žibintais...

Šiais laikais daug kalbama apie superherojus, kokiais jie turėtų būti ir ką daryti, nepastebint to fakto, jog dažniausiai tikras heroizmas yra nematomas ir nėra viešas. Tikras heroizmas atrasti tai, jog kitas asmuo - toks pats žmogus kaip ir tu, ir jam taip pat gali būti ne tik džiugu, bet ir liūdna ir sugebėti jį atjausti bei paguosti. Heroizmas yra norėti padėti žmogui ir įrodyti, jog abejingumas tik piktžolė sudygusi ant gyvenimo tako. Kartais paprastas apkabinimas ir palaikymas gali padėti kitam žmogui aukščiau pakelti galvą. Uždekime šviesą tiems, kurie liko įkalinti tamsiame kambaryje!