Ar visi turime karmą?

Dabar populiaru kalbėti apie „karmas". „Karma" - tai indų religinės filosofijos teiginys, kuris pranašauja apie kiekvieno iš mūsų atsineštą praeities gyvenimų tęstinumą arba, kitaip tariant, „kryžių".

Manęs dažnai klausia: ar tikrai visos kančios ir nesėkmės yra mūsų pačių arba buvusių gentainių nuodėmės, už kurias turime ir turėsime kentėti šiame gyvenime. Tačiau mano mokymas teigia kitką.

„Karmą" arba praeities nuodėmes išgyvena tik tos sielos, kurios, būdamos nepakankamai stiprios, negalėjo pasiekti „perkėlos", kurioje įvyksta apsivalymas nuo praėjusio gyvenimo padarytų nuodėmių. Tai būna anksti mirusių kūnų sielos, kurios pagal savo gyvenimo liniją nebaigė gyventi jo iki skirto laiko, todėl liko žemės orbitoje ir, gavusios kitą kūną, tapo tarsi nepilnai persirengusios kitais" rūbais", kurie ima trukdyti kūno ir sielos tobulėjimui. Padėti tokiam žmogui sunku, nes jis tikrai turi „pragyventi" gyvenimą, kurio nepragyveno. Todėl tikrai mūsų tarpe yra tokių, kurie kankinasi su „karma". Bet jokiais būdais į tokią „karmą" neturi įsilieti jokių senelių nuodėmės, nes kiekviena siela auga ir tobulėja atskirai nuo savo kūno gentainių. Jei tai būtų tiesa, tai žmonija senai būtų susinaikinusi savo paties „karmoje". Krikščioniškame pasaulyje tai vadiname „kryžiumi". Esu girdėjusi, kaip motina, prislėgta savo vaiko ligos, buvo kaltinama jai skirta karma. Tikrai netikėkite tuo, ką jums sako. Žmogus gimė gyventi, tobulėti, mylėti, bet ne kentėti. Kančias mes susikuriame patys. Tai ir psichologinės problemos šeimoje, aplinkinių pavydai ir apkalbos. Visa tai turi poveikį mūsų sąmonei ir gyvenimui. Ypač jautrus žmogus ima ieškoti priežasties ir kaltinti save, neva jis kaltas dėl susiklosčiusių santykių. O jei dar gimsta nesveikas vaikas, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra ir meilė? Tada ir tenka išgirsti, kad esame kalti dėl savo vaiko likimo, nes atsinešėme blogį iš praeities. Neklausykite tokių, kurie jus kaltina nesamomis kaltėmis, nes Jums ir taip likimas lėmė stiprybės semtis pačiu sunkiausiu keliu. Kažkodėl nei vienas tėvas nekaltinamas „karma", nors gyvybei atsirasti reikalingi du žmonės.

Ligas mums siunčia mūsų aplinka. Tai ir įvairios kilmės virusai, bakterijos, sudėtingi genetiniai apsigimimai, aplinkos užterštumas ir t. t. Kokia „karma" lėmė, kad išmirė tiek žmonių nuo atomo, kuris ir dabar turi poveikį mūsų vaikams? Tai gal mes visi esame tik nusidėjėliai, neturintys šviesios ateities? Tai kam tada reikalingas Dvasinis tobulėjimas?

Kiekvienas žmogus gali apsivalyti nuo „karmos", nes ji neegzistuoja stipriesiems. Po natūralios kūno mirties sielos praeina „apsivalymą", kuris panaikina nuodėmių poveikį tolimesniam sielos tobulėjimui. Jei ji atėjo į žemę po tam tikro persiformavimo, niekada neatsineš nei „kryžiaus", nei „karmos". Todėl nesistenkime padidinti savo kančių galvodami, kad esame blogių blogis. Toks „karmos" supratimas stabdo kūno ir sielos tobulėjimą. Jūs, būdami dar fiziniame kūne, pasmerkiate savo sielą kančiai, bet kas gali patvirtinti, kad tai tikrai jums skirta kančia. „Karma" - tai tik praėjusio gyvenimo aidas, kuris tikrai nėra tik mūsų kūno nuodėmės iš praeities. Todėl linkiu gyventi šį gyvenimą, o ne praėjusį. Apie praeitį tegul mums bus leista sužinoti patiems, o ne būti apkaltintiems tokių pat žmonių, kurie galvoja jog žino daugiau nei kiti. Visos religijos moko bijoti Dievo. Dievą reikia mylėti, nes jis myli mus. Jei tu myli savo vaiką, jam visada atleidi bet kokias nuodėmes. Taip ir Dievas atleidžia mums. Todėl neleiskite, kad jus teistų žmogus, pasisavinęs „dievo" vardą. Reikia galvoti apie tai, kokias nuodėmes padarome šiame gyvenime, stenkimės pasikeisti, jei tam yra pagrindas ir palikime praeitį ramybėje, nes tik Dievas teisėjas praeitų gyvenimų nuodėmėms.