Apie mirtį

Yra daug teorijų apie mirtį. Šopernhaueris sakė, kad paprasčiausiai sugrįšime į būseną, kuri buvo prieš gimstant - tuštuma. Nyčė manė, kad mirtis - tai amžinybė, o gyvybė yra tik žiburėlis joje. Induizmas moko, kad tai - tik kitas etapas, krikščionybė teikia vilties, kad pateksime į geresnį pasaulį...Taip galima vardinti iki begalybės, tačiau kur tiesa? Ar yra teisingas atsakymas į klausimą apie mirtį?

Gal mirties esmė yra ne pačioje mirtyje... Juk mirtis neatsiejama nuo gimimo. Ji išvalo pasaulį, palengvina kančias, ji suteikia galimybę gimti naujai gyvybei. Ne, esmė - ne mirtyje savaime, o mūsų požiūryje į ją.

Sąmoningai ar nesąmonigai, tačiau kiekvienas žmogus bijo mirties. Gal ne mirties, o nežinomybės... Arba išnykimo amžinybėje, ištirpimo, egzistencijos pabaigos. Lengviau, aišku, religingiems žmonėms, kurie neabejoja tuo, kas bus po mirties. O ką daryti tiems, kurie per daug galvoja, gilinasi, klausia ir abejoja? Net jei ir negalvoja... nes ta baimė slypi pasąmonėje ir pasireiškia įvairiausiais keistais būdais. Kitaip tariant, mirties baimė įtakoja kiekvieno žmogaus gyvenimą, nori jis to, ar ne. Suranta, gilinasi jis į tai, ar ne.

Jei mirties baimė būtų atvira, visiškai įsisąmoninta ir mes nuolatos apie tai galvotume, greičiausiai savo dienas pabaigtume savižudybe ar psichiatrijos ligoninėje. Laimei, mus nuo to apsaugo mūsų vidinis sargas - pasąmonė. Pasąmonė turi galybę būdų paslėpti šį ir kitus egzistencinius klausimus, kurie galėtų mus sužlugdyti, o tie būdai priklauso nuo žmogaus vidimės stiprybės, brandumo, išsilavinimo, intelekto, asmenybės ir pan.

O kodėl vieni domisi prabangiais automobiliais, yra apsėsti turto kaupimu ar kolekcionuoja gražias moteris? Kodėl kiti labai susidomėję savimi, perka gražiausius rūbus ir neišeina iš grožio salonų? Arba pasinėrę į kažkokį darbą ar pomėgį? Nuolat dėl kažko jaudinasi, o kai nėra problemų, galvoja apie menkiausias smulkmenas ar apie kitų žmonių bėdas? Ir parėję po darbų įkrenta į televizoriaus ekraną, kur spalvingos reklamos greitai įtraukia į savo pinkles? Varto įvairiaspalvius žurnalus ir mąsto apie naujausias makiažo tendencijas bei mados kryptis? Nejaugi nesuvokia, kad visa tai laikina? O taip. Dar ir kaip suvokia. Tačiau pasąmonė mus užliūliuoja, paskandina paviršutinybėje, kad nekvaršintumėme sau galvos egzistencinėmis problemomis, tarp jų ir mirties baime.

Kaip nebijoti mirties? Ar yra koks būdas įprasminti savo gyvenimą ir mirtį? Pabandykime įsivaizduoti, kad yra keletas kelių. Kuris iš jų teisingas? Nėra vieno atsakymo. Sąminingai ar nesąmoningai (dažniau - pastarasis variantas), kiekvienas pasirenka sau labiau tinkantį.

Pirmasis kelias

Religija. Tai - nepakeičiamas pagalbininkas. Mums nereikia mąstyti bei klausti - religija turi atsakymus į visus klausimus. Ir visai nesvarbu, ar tai krikščionybė, ar induizmas, ar islamas... ji siūlo neįkainojamą viltį geresnio pasaulio, šviesios ateitities.

Antrasis kelias

Pakankamai saugu būtų ir toliau pasinerti į darbus, žemiškus rūpesčius, eiti apsipirkinėti ir sotiems prigulti prieš televizoriaus ekraną. Pasąmonė (ir „pramogų verslo rykliai") pasirūpins mūsų ramybe... Galbūt tik naktį, kai kamuoja nemiga, tamsoje akis į akį susidursime su vidiniais demonais... Kurie iš tikrųjų yra tik neįsisąmoninta baimė išnykti... Tada ir toliau tokiais užmigusiais mumis naudosis truputį už mus gudresni, tačiau kamuojami tų pačių problemų verslininkai ir manipuliatoriai. Bet čia jau kita tema.

Trečiasis kelias

Palikuonys. Ar kada pagalvojome, kokia yra dauginimosi esmė? Kodėl tai toks galingas (iš pirmo žvilgsnio kiek paviršutiniškas) instinktas, stipresnis už racionalų mąstymą, įstatymus ir mokslą? Todėl, kad palikę po savęs dalelę savęs užsitikriname tam tikrą nemirtingumą, tęstinumą. Juk tų žmonių - mūsų vaikų - nebūtų, jei mes nebūtume gyvenę. Juk būti priežastimi tokio svarbaus dalyko, kaip kitas žmogus, yra nepaprasta ir be galo prasminga. Taip, tai stiprus ginklas prieš mirties baimę.

Ketvirtasis kelias

Jis apima visą gyvenimo ir jo prasmės sampratą. Įsivaizduokime, kad savo gyvenimu, poelgiais, idėjomis, mintimis mes kuriame didžiulę aurą, apimančią visą žemę. Dabartinis gyvenimas - tik vienas etapas, kuriam pagrindą padėjo mūsų seneliai, tėvai ir mokytojai ir po kurio seks kiti etapai. O jiems pagrindą dedame mes. Auklėdami ir augindami tobulesnius už save, suteikdami jiems savo dvasią, kurią jie tobulins ir toliau, o po to perduos savo įpėdiniams. Ir taip etapas po etapo, karta po kartos, mes formuojame didžiulę visumą. Ta visuma - tai mūsiškis AŠ. Tai mes patys: praeityje, ateityje, kituose, savo dvasioje. Čia susilieja reinkarnacija ir Rojus, amžinybė ir nemirtingumas.

Kad ir kur beiškeliautume, po mirties niekas nesibaigia, niekas nenutrūksta, nes mes taip ir liksime visumos dalis.