Laisvalaikį reikia įveikti

Nauja pacientė - 38 metų, irzli, pasitikinti savimi, šiuolaikinė. Pasakoja, kaip kasdieną perka daug maisto, jį suvalgo, po to išvemia. Vyras to nelaiko didele problema, vaikams auginti iki šiol nebuvo laiko - reikėjo įsitvirtinti ir daug dirbti. Uždirbo tiek pinigų, kad dirbti neliko jokios prasmės. Buvo susidariusi malonumų sąrašą, kuriais užsiims, kai nedirbs. Bet dienos prabėga, o sąrašas stovi. Nieko nesinori, tuštuma ir beprasmybė, mintys tik apie valgį. Aišku, galima vėl užsimušti darbu.

-Papasakok apie savo dieną.
-Pirmadienio rytas. Nereikia eiti į darbą. Sėdžiu ant sofos. Kažko pakramtau. Girdžiu kaimynų muziką. Rytas toks rūškanas, kad užsidegu šviesą. Nueinu į parduotuvę. Pardavėja surūgusi ir šneka nenoriai. Slegia darganotas oras. O gal slegia taip neįdomiai slenkanti diena - apsnūdusi pačioje savo esmėje. Nieko, tiesiog visiškai nieko nevyksta, nejaučiu savęs - savo praeities, minčių, jausmų. Geru žmogumi irgi nesijaučiu, nors nepadariau nieko blogo, gal tik susitikau su niūriais žmonėmis ir nuo jų požiūrio tarsi "sugedau".

Visą laiką norėjau, kad mane paliktų ramybėje - kad nepristotų žmonės ir baigtųsi darbai. Atrodė, kad tada jau viskas vyks iš tikro ir aš galėsiu jausti kiekvieną akimirką. Kaip tik dabar darbai ir yra pasibaigę. Bet niekas nevyksta. Bandau suvokti savo esmę. Jokios esmės, jaučiuosi kaip klampi bala, kuri savyje bando užčiuopti kažką kieto. Prasmingas nebent maistas - ačiū dievui šiandien dar nepersivalgiau.

Savaitgalį ramiau, o pirmadienio rytą viskas keičiasi. Atsiranda daug judančių žmonių. Kur jie juda? Ir kodėl juda? Aš tai nežinau nei kur judėti, nei kodėl. Aišku, dėka judančių žmonių laikosi pasaulio tvarka. Atrodo, kad jų veidai vienspalviai, žvilgsniai siauri. Vis bandau suvokti, ką jaučiu -kažkoks sunkus liūdesys, apgailestavimas tarsi viskas ne taip, ne iš tikro. Keista, kai daug dirbu, įsitraukiu ir viso to nejaučiu. O kai tik sustoju, tai iš karto papuolu štai į tokį pirmadienio rytą, kuris tarsi laukė kaip užsikonservavęs. Tada nebesinori nė piršto pajudinti.

Jos nuotaika pasklido po kambarį. Liūdna - įsivaizdavau, kaip žmogus turi arba dirbti ir dirbti, arba užsidaręs nuo visų tyliai valgyti, vemti ir gerti skrandžio sultis atstatančias tabletes. Vyrui tai net neįdomu. O gal niekam neįdomu. O kiek tokių kaip ji - su savo bėdomis tolimų nuo bet kokio žmogaus? Kokios aukso vertės jiems būtų santykis su kitu žmogumi? Bet kokiom neįprastom aplinkybėm jis iš viso gali atsirasti, jei jo neįvyko jau 20 metų? Nelengva suartėti, kai atrodo, kad panašių į tave taip mažai.

Fenomenologinėje psichologijoje teigiama, kad jei žmogus atsidurtų visiškai baltoje erdvėje, kurioje nebūtų nieko kito, jis irgi taptų niekuo, nes nebebūtų nieko, kas yra ne jis. Matyt, dėl to ji ir jaučiasi taip mažai esanti. Taip pat mažai esantys jaučiasi visi tie, kurie sėdi namuose, dirba namuose - žmogui reikia gyvo žmogaus. Tada vyksta minčių, jausmų, energijos apytaka.

Atliktas eksperimentas: grupė sveikų į depresiją nelinkusių žmonių keletą savaičių turėjo praleisti ypatingomis sąlygomis - daug dirbti be jokio įvertinimo, beveik nebendrauti ir nepatirti jokių įspūdžių, tik rutiną. Paaiškėjo, kad didesnė dalis tiriamųjų pateko į depresinę būseną.

Ji kenčia ne tiek nuo bulimijos, kiek nuo egzistencinės krizės. Uždarbiaudamas ir darydamas karjerą žmogus gali iki tokio laipsnio užmiršti save, prarasti ryšį su savimi, kad nebesuvokia ne tik, ko nori gyvenime, bet ko ar kiek nori valgyti.

Išeitis banali - reikia nustoti save alinti, kurį laiką būti ramiai, o po to stengtis surasti bent menkus norus ir juos patenkinti. Kartais tokiu atveju tenka pradėti nuo visiškai vaikiškų dalykų - viena pacientė sveikdama nuo depresijos visą mėnesį žiūrėjo animacinius filmus ir be tikslo slankiojo po miestą. Po to viskas atsistatė. Jei lėkei kaip be galvos ir nebuvai savo viduje, tai vidus nunyko, o jautrumas atbuko.

Prisimenu, meditacijų centre pasiskundžiau apatija. Man buvo atsakyta, kad reikia imti ir bent vieną dalyką padaryti gerai, iki galo ir iš širdies. Jautrumas atsistatys, vidus prisipildys. Reikia tik laiko ir kito žmogaus.