Senatvėje nebūtina likti vienišam ir ligotam

Ligomis pasidabinusi senatvė - dar ne priežastis tvirtai užrėmus namų duris vienam sėdėti tarp keturių sienų. Yra tokių, kurie jaučiasi puikiai, kai greta nieko nėra, tačiau bet kuris psichoterapeutas patvirtintų, jog tai savotiškas nukrypimas nuo normos. "Kiekvienam bendravimas būtinas kaip oras, tuomet ir pasenti visiškai nebaisu", - tikina ponia Monika Varanavičiūtė.

Laikas - kaip vėjas

Ponia Monika sako, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis yra savotiškai gražus. Jaunystė žavi savo lengvabūdiškumu, o senatvė keri nuoseklumu bei suteikia žmogui gebėjimą žvelgti giliau ir priimant sprendimus keliskart svariau nei jaunystėje įvertinti visus "už" ir "prieš". Jaunystėje ji, kaip ir dauguma, manė, jog sulaukusi garbaus amžiaus turės marias laiko, tačiau turėjęs sustoti laikas ėmė tik dar sparčiau lėkti.

Sulaukus garbaus amžiaus sušlubuoja sveikata, o tai itin apriboja žmogaus galimybes, tačiau net ir atėjus ligotai senatvei širdis trokšta gyventi, todėl ponia Monika niekada nerymo prie lango.

Anot pašnekovės, langas reikalingas tik tam, kad pro jį galėtų pamatyti, ar išėjus laukan neprireiks skėčio, nes net ir darganotą dieną su draugėmis, o neretai ir viena pati ji einanti pasivaikščioti į netoliese esantį beržynėlį. Nors metai ir su jais ateinančios ligos daro savo, tačiau ponia Monika mano, jog žmogus visomis išgalėmis turi stengtis kuo daugiau judėti.

Ligas įveikė judrumu

Pašnekovė tikina, kad iki 40 metų nežinojusi kelio pas gydytojus, nes jautėsi sveika, skubėjo į darbą, augino sūnų, puoselėjo namus, tačiau darbas odų ir avalynės fabrike "Elnyje" kenksmingomis sveikatai sąlygomis padarė savo. Būdama jauna, apie būsimą žalą sveikatai nė negalvojo, masino tai, jog už darbą kenksmingomis sąlygomis buvo mokami nemenki priedai, o svarbiausia - penkeriais metais buvo galima anksčiau išeiti į pensiją.

"Moteriai penkeri metai - labai didelis dalykas, tad ir aš pati nepatikėjau, kad jau esu pensininkė, tik pablogėjusi sveikata man primindavo, jog reikia tausoti save. Nuolat vargino kraujagyslių spazmai, gyvenimą apsunkino aukštas kraujospūdis. Turėjau vengti saulės, nes būnant saulėje sukdavosi galva, užplūsdavo silpnumas, imdavo pykinti. Iš pradžių dėl to labai išgyvenau, tačiau vėliau tvirtai sau pasakiau, jog įveiksiu visas mane užklupusias ligas. Žinoma, būna dienų, kai ne aš ligą, o ji mane įveikia, - juokiasi ponia Monika. - Tuomet neapsieinu be medikų pagalbos, tačiau pakilusi iš patalo vėl judu: kiekvieną ketvirtadienį skubu į choro repeticiją, dažnai važiuoju į Klaipėdą aplankyti sūnaus ir jo šeimos, bendrauju su draugais. Supratau, jog svarbiausia - nereikia leisti sau užsisėdėti."

Jėgų ašaroms neeikvojo

Ne tik sušlubavusi širdelė poniai Monikai suvaržė gyvenimą. Lankantis pas gydytojus paaiškėjo, jog žarnyne tūno vėžys. Ši žinia, anot ponios Monikos, buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, tačiau laiku pastebėję ligą medikai neleido jai įsikeroti. Pašnekovė neslepia, jog tąkart nubraukė ne vieną karčią ašarą manydama, jog atėjo laikas ruoštis į nežinomybę, tačiau dejonėmis ir skundais dar niekas sveikatos neužgyveno. Sūnaus paskatinta nuvyko Vilniun. Po sėkmingai atliktos operacijos ponia Monika kasmet lankosi Šiaulių onkologijos klinikoje, kur dėmesingi medikai stebi, ar liga nesiruošia atsinaujinti. "Net ir vėžys nesugebėjo užgniaužti mano veržlumo bei uždaryti manęs namuose, - šypsosi pašnekovė. - Nuolat judėdama neleidau kūnui sustingti, tad nemanau, jog liga, apsukusi ratą, išdrįs sugrįžti."

Išmokę atleisti gyventume paprasčiau

"Iš pradžių užklupusias ligas bandžiau įveikti gerdama vaistažoles, bet ateina metas, kai jas nors kibirais gerk - vis tiek nebepadeda. Dabar vartoju medikų išrašytus vaistus, tačiau nėra vaistų, kurie nekenktų kepenims, todėl ligų puokštė kaskart vis pilnėja. Negalavimų daug, tad ir daktarų teko daug sutikti, - pasakoja ponia Monika. - Džiaugiuosi, kad vis pas gerus pataikydavau, tik kartą teko skaudžiai nusivilti neatsakingu medikės darbu. Gyventi visiems būtų kur kas paprasčiau, jeigu mokėtume vieni kitiems atleisti."

Širdelei sustreikavus, ponia Monika ėmė dairytis savo likimo draugų - žmogus negali užsidaręs sėdėti tarp keturių sienų vien dėl to, kad yra ligotas. Likimas lėmė, jog tuo metu kaip tik kūrėsi Širdininkų klubas. Pirmasis įspūdis, nedrąsiai pravėrus klubo duris, anot ponios Monikos, ją privertė suabejoti, ar čia susirinkę tie žmonės, su kuriais bus lengva rasti bendrą kalbą, nes kabinete sėdėjęs pusamžis vyras ir už jį jaunesnė moteris nebuvo panašūs į tuos, kuriuos kamuotų širdelės ligos.

"Apsispręsti reikėjo laiko, tad antrąkart į Širdininkų klubą nuėjau tik po poros mėnesių. Nugalėjo noras jaustis kam nors reikalinga. Visada mėgau bendrauti, tad ilgiau pabuvusi be žmonių pavargstu. Džiaugiuosi, jog Širdininkų klube lankausi iki šiol. Mūsų gretos kasmet vis didėja, vadinasi, daugėja senyvo amžiaus ligotų žmonių. Ko reikia garbaus amžiaus žmogui? Vaikai užaugę, visko užtenka, belieka mokytis gyventi iš naujo, daugiau laiko skirti sau, atrasti naujų pomėgių, ieškoti bendraminčių, neužsidaryti blogų emocijų rate ir vengti vienatvės, kuri bet kokiu amžiaus tarpsniu nėra pati geriausia draugė."

Padeda vieni kitiems

Anot ponios Monikos, Širdininkų klube jaunimo nėra, nes jų nevargina jokios ligos, tad jaunuoliai gyvena visiškai kitokį gyvenimą. "Vyresnio amžiaus žmonių nuotaika ir norai yra ne ką mažesni nei jaunimo. Netiesa, kad senas žmogus yra ne toks laimingas nei jaunas. Klube apie ligas nekalbame, nes kuo mažiau apie jas kalbi, tuo sveikesnis jautiesi, - porina ponia Monika. - Kalbame apie gyvenimą, dalijamės patirtais įspūdžiais, džiaugsmais, vargais ir dainuojame tam, kad gyventume, kad bent dainomis galėtume sugrįžti jaunystėn. Esame vieni kitiems dėmesingi ne tik per šventes, bet ir bėdai ištikus, todėl lankome vieni kitus, kai liga paguldo patalan. Ne kartą pati patyriau, kaip smagu galynėjantis su liga sulaukti atskubančių draugų."