Glaukoma - nė dienos be akių lašų

Jau septynerius metus ponia Renė Vainorienė serga glaukoma. Per tą laiką nepriekaištingas moters regėjimas pavirto balta migla. Progresuojančią lėtinę akių ligą padėjo sustabdyti operacijos, tačiau tolimesnė ligos eiga nėra aiški. "Kol akys sveikos, žmonės apie jas negalvoja, o juk gerokai lengviau yra išsaugoti gerą regėjimą, nei jį atstatyti, kai akys pažeistos ligos", - sako pašnekovė.

Nepajuto jokių simptomų

Niekados nesiskundusi prastu regėjimu ponia Renė tikina nė neįtarusi, kad staiga lyg rūke paskendusios akys grasina nepagydoma liga - glaukoma. Akių nei skaudėjo, nei graužė, tačiau sparčiai pablogėjęs matomumas moterį privertė kuo skubiau apsilankyti pas akių ligų specialistą. Atlikusi visus ligai patvirtinti reikiamus tyrimus, gydytoja pasakė ligos diagnozę. Moteris suprato, kad jai dar menkai pažįstama liga yra nepagydoma, tačiau tinkamai ir laiku parinktas gydymas leidžia ją kontroliuoti.

Uždariusią kabineto duris ponią Renę vis kamavo mintis, kur ir kaip prasidėjo liga, tačiau jos priežastis liko neišaiškinta. "Galbūt ligą lėmė itin dideli išgyvenimai dėl vyro mirties, o gal per didelis mano pomėgis žiūrėti televizorių? Kažkada sirgau meningitu, gal viena liga pažadino kitą? - spėlioja ponia Renė. - Ligą galėjau paveldėti ir iš savo prosenelio. Kai buvau jauna, močiutė pasakojo, kad prosenelį vargino akių liga, tačiau nepajėgė įvardyti tikslaus jos pavadinimo. Vėliau giminėje niekas nesiskundė prastu regėjimu, tad ir aš nė minties neturėjau, kad ateis diena, kai akys atsisakys tarnauti".
Įvertiname tik praradę

Moteris džiaugiasi, jog ją rūpestingai gydančios oftalmologės I. Ričkuvienės bei sėkmingai jos rankomis atliktos operacijos dėka pavyko sustabdyti progresuojančią lėtinę akių ligą. Deja, glaukomos pasiglemžtos akių šviesos operacija nesugrąžino, tačiau moteris jaučiasi dėkinga gydytojai, jog dar šiek tiek mato taką po kojomis.

Nors per septynerius metus ponios Renės akys jau spėjo priprasti prie nuolat jose tvyrančios baltos miglos, ji vis dar kasdien mokosi susitaikyti su gyvenimą pakeitusia liga. Sunkiausia, anot pašnekovės, buvę visam laikui atsisveikinti su darbu. "Esi naudingas ir dėl to labai laimingas, kol esi sveikas, - įsitikinusi ponia Renė. - Bėda, kad būdami sveiki to nevertiname ir net nesusimąstome, kaip smagu yra matyti!"

Daugelį dalykų ponia Renė moka pasidaryti pati, tačiau sako, jog dažnai prireikia matančio žmogaus pagalbos. Gerai, kad netoliese gyvena ligų nepalaužta draugė, su kuria abi išeina pasivaikščioti. Globėja tapusi ponios Renės pusseserė, vos ne kasdien aplankanti ligos užkluptą giminaitę, padeda apsipirkti parduotuvėje, pagelbėja namų ruošoje.

Nuo pat mažumės jautusi silpnybę kulinarijai ponia Renė, net ir netekusi regėjimo, valgį sau ruošia pati. Liga nepajėgė užgniaužti ir meilės gėlėms - kasdien moteris pasirūpina tvarkingai ant palangių sustatytomis gėlėmis tikindama, kad būtent iš jų energijos pasikraunanti visai dienai.

Padėjo likimo draugai

Kas geriau supras ligos ištiktąjį, jei ne tie, kurie patys serga tokia pat liga, todėl ilgai nedvejojusi ponia Renė pravėrė Šiaulių kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių skyriaus duris.

Tiesa, pirmajam susitikimui moteriai prireikė nemažai drąsos. "Jaučiausi labai nejaukiai, nes nieko nepažinojau, svarbiausia - nemačiau žmonių, su kuriais ruošiausi susitikti. Man tai buvo neįprasta, tačiau noras bendrauti neleido užsisklęsti savyje, - mena moteris. - Buvau labai nustebinta šilto vedėjos Intos Skeivienės priėmimo, jos paguodos žodžių. Kartu su likimo draugais pabuvota ne vienoje ekskursijoje, parodoje, patirta ne viena įsimintina širdžiai brangi akimirka. Ši pažintis padėjo suprasti, jog jokia negalė negali atimti gyvenimo džiaugsmo."

Nė dienos be akių lašų

Ant staliuko tvarkingai išdėlioti vaistų buteliukai - glaukoma gydoma lašais. Kas mėnesį ponia Renė skuba pas gydytoją, kad išrašytų jai akių lašų, be kurių, anot jos, nebeįsivaizduojanti savo gyvenimo. Moteris pati patyrė, kad negalima savavališkai nutraukti gydytojo paskirtų vaistų vartojimo. Sergant glaukoma, vaistus į akis reikia lašinti visą gyvenimą, nes akispūdis sunormalėja tik tol, kol veikia vaistai.

"Lašus lašinu du kartus per dieną. Matomumas, aišku, nuo jų nepagerėja, tačiau pačios akelės jaučiasi daug geriau. Jei pavėluoju įsilašinti, akeles ima perštėti, graužti, veržti. Vėliau atsiranda skausmas pakaušio srityje, o kartu su juo ir nenustygstantys žiburiukai akyse. Tuomet reikia kuo skubiau įsilašinti vaistus, antraip itin pakilus akispūdžiui gali ištikti glaukomos priepuolis. Teko įsitikinti, kad akispūdis padidėja ne tik nesusilašinus lašų, bet ir nuo sunkaus fizinio darbo, nervinės įtampos, jaudinimosi ar verkimo."

Atrado naujų pomėgių

Niekad nemėgusi skaityti knygų, ponia Renė dabar jas skaito net naktimis. Moteris rodo šūsnį kompaktinių plokštelių. Šios kalbančios knygos jai praskaidrina gyvenimo kasdienybę bei sutrumpina bemieges naktis. Pašnekovė prisipažįsta, jog labiausiai mėgstanti skaityti romanus apie meilę.

"Laimė, kad yra kalbančių knygų, nes vyresnio amžiaus labai sunku išmokti skaityti brailio raštu. Kartą bandžiau tai daryti, bet nepavyko, - sako ponia Renė. - Suaugusio žmogaus pirštai nebėra tokie jautrūs."

Visagalis laikas geba gydyti ne tik dvasines žaizdas, bet ir ugdyti pojūčius. Ligai užvėrus duris į šviesą, nė menkiausio supratimo neturėdama, kokias pinigų kupiūras laiko, ponia Renė džiaugiasi, kad dabar be ilgų dvejonių atskirianti 1, 2 ir 5 litų bei 1 ir 2 centų monetas.

Moters rankos bandė velti ir vėltinį, kuris, anot jos, itin smagus žaismas sielai bei pirštams. Atsargiai braukdama pirštais palei sekcijos kraštą, ponia Renė ieško čia pat padėtos dėžutės, kad galėtų parodyti veltinio karolius, seges ir kitus širdžiai mielus rankdarbius, kurių išmoko kartu su likimo draugėmis.

Sveika būdama ponia Renė nesižavėjo mezgimu, tačiau liga ją išmokė būti kantresne, tad paskatinta likimo draugių ėmė mokytis megzti. Vartydama rankose dailiai numegztas pirštines moteris atvirauja, jog ne kartą teko jas išardyti, bet noras užbaigti pradėtą darbą neišblėso.

"Aklojo galimybės yra tiek ribotos, kiek jas riboja pats nematymas, tad bet kokiam darbui atlikti paprastai prireikia daug laiko ir užsispyrimo, tačiau įgudus jį galima atlikti ne ką blogiau už reginčiuosius", - įsitikinusi ponia Renė.
Pasigenda pagarbos neregio laisvei

Į gatvę ponia Renė išeina lydima palydovės, tačiau dar visiškai regėjimo nepraradusi moteris džiaugiasi galėdama, reikalui esant, viena pati nuvažiuoti į aklųjų ir silpnaregių kultūros centrą. Pašnekovė įsitikinusi, kad gyvenimas baltoje migloje ar net visiškoje tamsoje nėra kliūtis savarankiškai judėti. Kur kas didesnė problema - neigiamas visuomenės požiūris į neregį.

"Anksčiau iš tolo matydavau atvažiuojantį autobusą, dabar jį atpažįstu tik iš jam būdingo garso. Kad pataikyčiau įlipti į man reikiama kryptimi važiuojantį autobusą, tenka klausti šalia esančio pakeleivio. Deja, vietoj laukiamo atsakymo dažnai išgirstu pasiūlymą sėdėti namuose, jeigu nematau, kas dedasi man prieš nosį", - karčia patirtimi dalijasi ponia Renė.

Aklumas - negrįžtamas procesas

Anot Kauno akių ligų klinikų gydytojo Jūračio Žukausko, žmonės turi kuo daugiau žinoti apie aklumu gresiančią glaukomą, ypač dabar, kai kiekvieno mūsų sveikata yra mūsų pačių rankose. Norint išvengti apakimo nuo glaukomos, labai svarbi savalaikė akių gydytojo konsultacija, kad ligą būtų galima diagnozuoti pradinės stadijos.

"Kiekvienam žmogui, ypač sulaukusiam 40 metų, būtina apsilankyti pas akių ligų specialistą, net ir neturint jokių nusiskundimų, - tvirtina medikas. - Liga klastinga tuo, kad iš pradžių net neskauda akių, tačiau akiplotis lėtai nepastebimai siaurėja, vėliau tampa sunku orientuotis aplinkoje, o dar vėliau matymas tampa tarsi "pro vamzdį". Medikas prisiminė savo pacientą, kuris, grįždamas iš darbo namo, vis pravažiuodavęs į pagrindinę gatvę įsiliejantį keliuką, vedantį jo namų link. Sparčiai progresuoanti glaukoma stipriai pažeidė vyriškiui akis, jam pačiam to nė neįtariant. Dieną esant geram matomumui, jis gebėdavęs pažinti savo apylinkes, todėl nesunkiai rasdavęs kelią namo, tačiau sutemus matomumas būdavęs tarsi "pro vamzdį", trukdydavęs pamatyti šalutinį keliuką.

Liga linkusi jaunėti

Nors glaukoma laikoma vyresnio amžiaus žmonių liga, ji vis dažniau diagnozuojama kūdikiams ir mokyklinio amžiaus vaikams kaip įgimta, susijusi su akies anatominiais pakitimais, dėl kurių iš akies nenuteka akies vidaus skysčiai. Gydytojas primena, jog kūdikiams akis labai svarbu patikrinti, kol sukaks du mėnesiai, nes sulaukus 3-6 mėnesių amžiaus akių pokyčiai ir regėjimo sutrikimai ar net aklumas, kurių galima išvengti laiku pastebėjus ligą, yra nebepataisomi. Įgimta glaukoma, laiku diagnozuota, yra operuojama. Šiuo metu žinoma net apie 40 glaukomos formų. Medikas sako pastebėjęs, jog padaugėjo ir glaukoma sergančių 20-30 metų amžiaus žmonių, nors prieš dešimt metų tokių ligonių pasitaikydavo itin retai. Diagnozavus glaukomą, būtina nustatyti ir jos rūšį, nes nuo jos priklauso gydymo būdai.

Veiksmingas tik laiku pradėtas gydymas

Medikas sako, jog norint diagnozuoti glaukomą neužtenka vien tik pamatuoti akispūdį. Būtina įvertinti regos nervo būklę, ištirti akių dugną, atlikti akipločio tyrimą kompiuteriniu perimetru. Kuo ankstyvesnės stadijos skiriamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išvengti aklumo. Įsisenėjus glaukomai, patys moderniausi vaistai, aparatūra bei profesionalūs gydytojai yra bejėgiai. Anot mediko, reikia pasidžiaugti, kad glaukomos gydymas užsienyje ir Lietuvoje nesiskiria. Lietuvoje vartojami to paties efektyvumo vaistai, leidžiantys kaskart vis geriau pagerinti nervo mitybą. Nauji vaistai yra ganėtinai brangūs, tačiau Lietuvoje glaukomos gydymą kompensuoja valstybinė ligonių kasa.

"Anksčiau vaistų pasirinkimas buvo išties labai mažas, todėl dažniau tekdavo taikyti chirurginį gydymą, - mena gydytojas. - Dabar didelis naujų vaistų pasirinkimas vis mažina chirurginio gydymo poreikį."

Jeigu akispūdžio nepavyksta sumažinti vaistais, taikomas chirurginis arba lazerinis gydymas.