Šuliniu tenka rūpintis ir žiemą

Higienistai pastebi, kad vandenį dažnai užteršia pats žmogus, netinkamai tvarkydamas savo aplinką. Užterštų šulinių šeimininkams patariama kuo skubiau įsivesti vandentiekį, tačiau medikai ir ekologai neskuba tvirtinti, kad šulinio vanduo visada nepatikimas, o vandentiekio vamzdžiais atbėgantis - pavyzdinis.

Marijampolės apskrityje šachtinių šulinių vandens kokybės stebėseną atlikę 35 mokyklų moksleiviai pastebėjo, kad beveik visuose jų tikrintuose šuliniuose vanduo buvo per kietas, daug kur nitratų kiekis viršijo leistinas normas, pasitaikė vandenyje ir amonio jonų pėdsakų. Sveikatingumo akcijos metu moksleivių komandos didelėje teritorijoje ištyrė per 1300 šulinių, aplankė beveik trisdešimt Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos bei Vilkaviškio rajono savivaldybių gyvenviečių.

Apie prastėjantį šulinių vandenį Pilviškiuose (Vilkaviškio r.) jaunieji tyrėjai žmonėms aiškino sušaukę bendruomenės susirinkimą. Net per 40 proc. tikrintų šio miestelio šulinių vandenyje nitratų kiekis buvo per didelis. Dažno gyventojo kieme aplink šulinį nebuvo pakankamai švaru. Ne tik Pilviškiuose, bet ir Liudvinave, Gižuose, kituose miesteliuose vaikams į akis krito per arti šulinių įrengtos netvarkingos paukštidės, voljerai, lauko tualetai, rišami šunys, metamos įvairios atliekos. Prie pat šulinių įrengti šiltnamiai, čia pat plaunami pieno bidonai.

Neperkelsi ir negriausi

Pasak Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento Marijampolės agentūros vyresniosios specialistės Linos Balsevičienės, tiek mieste, tiek kaime esančių šachtinių šulinių vandens kokybę lemia gana daug veiksnių. Ypač svarbus atstumas nuo šulinio iki ūkinių pastatų.

Deja, specialistų pasiūlymus ne visur įmanoma įgyvendinti. Rekomendacijas ties šuliniu nestatyti taršos židinių bei 25 metrų spinduliu netręšti augalų lengviausia įgyvendinti naujai kuriamose sodybose. Tačiau senose sodybose, anot pašnekovės, galima nebent išsikasti šulinį naujoje, mažiau užterštoje vietoje.

Vilkaviškio rajono savivaldybės ekologas Darius Bunikis kraštutiniu atveju sodybų savininkams pataria užteršto šulinio vandenį pirmiausia išsemti. Nors ir po tokios procedūros ne visi šuliniai patys atsigaivina. Pakartotinai patikrinus neretai paaiškėja, kad vanduo vėl užterštas nitratais. Ekologui rankos nusvyra pamačius, kad už kelių metrų nuo šulinio, nepaisydamas aiškinimų, savininkas vis tiek laiko sukrautą mėšlą.

Pasenę vandens bokštai

Marijampolės savivaldybės vyriausioji gydytoja Odeta Aleksienė mano, kad tikrai gerą vandens kokybę užtik¬rinti sunku. Šalyje trūksta vandens kokybės kontrolės sistemos. Savanoriškas vandens tyrimas yra parankus, nes pigus. Mokosi ir moksleiviai, ir šulinių šeimininkai. Vanduo ne tik ištiriamas, bet ir patariama savininkui, kaip šulinį sutvarkyti.

O.Aleksienė teigė negalinti tvirtinti, kad ir vandentiekio vanduo visur tinkamas maistui. „Reikėtų skirti vandentiekį mieste ir kaimo gyvenvietėse. Tiekiamam mieste priekaištų neturime, tuo tarpu gyvenviečių vandentiekio vanduo dažnai yra specifinio skonio, kvapo, spalvos. Kalti seni bokštai, prasta jų priežiūra", - pastebėjo savivaldybės gydytoja.

Šiai minčiai pritarė Marijampolės regiono Aplinkos apsaugos agentūros vyresnioji specialistė L.Balsevičienė. Pasak jos, šulinio vanduo kartais būna geresnis nei nekokybiško vandentiekio. Vis dėlto pastarojo vanduo, nors ir kietas, išvengia organinės taršos.

Specialisto komentaras

Tvarkingas - ne tik su stogeliu

Robertas Jakimonis, Kauno apskrities Visuomenės sveikatos centro Sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas:

Šulinių taršos problemos aktualios visoje Lietuvoje. Pagrindiniai nitratų ir nitritų šaltiniai yra organinės ir neorganinės trąšos. Pagal Lietuvos higienos normą, nitratų koncentracija vandenyje neturėtų viršyti 50 mlg/l, nitritų ir amonio - 0,5 mg/l.

Norėdami išvengti taršos, pirmiausia turime apdairiai parinkti vietą šuliniui arba įrengti gręžinį iš giliau esančių vandeningų horizontų. Nuo gyvenamojo namo iki šulinio turi būti ne mažesnis kaip 7 m, nuo ūkio pastato, garažo, šilt¬namio, nuotekų tinklų - 10 m, nuo tvarto, mėšlidės, kompostavimo aikštelės, išgriebimo duobės - apie 25 m atstumas. Be to, tvartas, tualetas, tręšiami daržai bei laukai, sąvartynai ir kiti taršos židiniai turi būti žemiau šulinio.

Dėl mikrobiologinės taršos gali būti kalta netinkama šulinių priežiūra, jų įrengimas. Tarp šulinio rentinių neturi likti plyšių ir kiaurymių, pro kurias skverbtųsi polaidžio vanduo, ūkinės nuotekos. Šuliniui būtinas sandarus dangtis ir jį saugantis stogelis.