Vanduo – kiekvienam miestui

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos informuoja, kad šianidien, kovo 22 d., Lietuvoje vienuoliktą kartą minima Pasaulinė vandens diena.

Pasaulinės vandens dienos tikslas - sutelkti dėmesį į spartų miesto gyventojų skaičiaus augimą, industrializaciją, klimato kaitą, potvynius ir visų šitų reiškinių poveikį vandens ištekliams ir gyventojų sveikatai. Pasaulinės vandens dienos minėjimu siekiama atkreipti visuomenės dėmesį ir paskatinti vyriausybes, savivaldybes, bendruomenes, nevyriausybines organizacijas ir pavienius asmenis aktyviai dalyvauti sprendžiant miesto vandens išteklių valdymo problemas.

Lietuvos Respublikos Seimas 2004 metais ratifikavo 1999 m. birželio 17 d. Londone priimtą 1992 metų Tarpvalstybinių vandentakių ir tarptautinių ežerų apsaugos ir naudojimo konvencijos Pasaulio sveikatos organizacijos ir Jungtinių Tautų organizacijos Europos ekonominės komisijos Vandens ir sveikatos protokolą, kuris yra svarbus tarptautinis teisinis ligų, susijusių su vandeniu, prevencijos ir kontrolės mechanizmas. Jo pagrindinis tikslas yra apsaugoti žmonių sveikatą ir gerovę, gerinti vandens valdymą.

Iš milijono kubinių kilometrų vandens, dengiančio mūsų planetą, gėlas vanduo sudaro tik apie 3%, iš kurių vieno procento negalima panaudoti, nes jis sušalęs poliariniuose ledynuose. Apie milijardą žmonių pasaulyje neturi tiesioginio priėjimo prie vandens, o apie 2,6 milijardo - paprasčiausių sanitarinių sąlygų.

Lietuva, viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kuri turi dideles gėlo požeminio vandens atsargas ir centralizuotam vandens tiekimui naudoja tik gerai apsaugotą nuo taršos vandenį.

Nors Lietuvoje geriamojo vandens kokybė palyginti gera, bet labai skirtinga ir priklauso nuo vietos, kur išgaunamas vanduo, ir nuo įmonės, tiekiančios vandenį gyventojams.
Vandenį gyventojams gali tiekti stambieji ir smulkūs geriamojo vandens tiekėjai. Stambieji geriamojo vandens tiekėjai, tiekiantys vidutiniškai daugiau kaip 1 000 m3 vandens per parą arba aprūpinantys daugiau kaip 5 000 gyventojų, vykdo vandens kontrolę - programinę priežiūrą. Didelių miestų gyventojai, kurie vandenį gauna centralizuotai, yra saugūs. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, blogesnės kokybės geriamuoju vandeniu aprūpinami mažų miestelių, gyvenviečių gyventojai, nes esančius vandentvarkos objektus eksploatuoja smulkūs geriamojo vandens tiekėjai: seniūnijos, biudžetinės įstaigos (kolegijos, mokyklos, pensionatai, globos namai ir kt.), žemės ūkio bendrovės, kaimo bendruomenės, individualios įmonės, fizinių asmenų grupės ar net atskiri fiziniai asmenys.

Dauguma Lietuvoje naudojamo požeminio vandens yra geros kokybės, todėl brangių vandens gerinimo technologijų taikymo poreikis nedidelis. Pavyzdžiui, 92 proc. vilniečių gauna vandenį centralizuotai ir jis labai geros kokybės. Vilniaus miesto vanduo vertinamas 4-5 balais iš penkių galimų, todėl vilniečiai gali gerti vandenį tiesiog iš čiaupo. 8 proc. vilniečių dar neturi centralizuoto vandentiekio, jie naudoja šulinio, gręžinio vandenį arba juos aptarnauja smulkūs tiekėjai.

Šulinių vandens kokybės saugumas kelia susirūpinimą ir vartotojams, ir valdžios atstovams. Šulinių apskaita ir vandens kokybės kontrolė nevykdoma, išskyrus tuos šulinius, kurių vandenį vartoja nėščiosios ir kūdikiai iki 6 mėnesių. Šulinių šeimininkai privalo patys rūpintis šulinių kokybe ir nors kartą per metus daryti vandens kokybės tyrimus. Geriausia šulinį ištirti pavasarį, po polaidžio. Potvynių metu, išsiliejus upėms, potvynio vanduo gali patekti ir į šachtinius šulinius. Tokiu atveju žmonės gali užsikrėsti vidurių šiltine, dizenterija, virusiniu hepatitu A, gastroenterokolitu.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro specialistai prašo atkreipti dėmesį į versmių vandens saugumą. Versmių vanduo - tai iš žemės trykštantis požeminis vanduo. Jis gali būti švarus arba užterštas. Jei versmė įrengta viešoje vietoje ir priklauso savivaldybei, ji privalo žinoti vandens kokybės tyrimo rezultatus ir atitinkamai informuoti gyventojus, ar vandenį gerti saugu, o prireikus - uždrausti jo vartojimą.

1992 metais kovo 22 d. Pasaulinė vandens dienos minėjimą inicijavo Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja. Nuo 1993 metų Pasaulinę vandens dieną pradėjo globoti UNESCO. Lietuvoje ši diena Aplinkos ministerijos iniciatyva minima nuo 2000 metų.