Šaltiniais trykšta sveikata

Šaltiniai vilioja ne tik skaidriu vandeniu, bet ir legendomis. Tačiau kuo jų vanduo skiriasi, tarkim, nuo vandentiekio vandens ar to, kurį perkame plastikiniuose buteliuose?

Tikimasi net stebuklo

Visuomenės sveikatos centro Kelmės filialo direktorė Alma Monkauskaitė sako, kad per ilgametę savo darbo praktiką neužtiko nė vieno šaltinio, kurio vandenį būtų galima supeikti. Beveik visų jos tirtų šaltinių vanduo yra puikus, nors ir neįmanoma paaiškinti kodėl. Kad ir legendomis apipintas Maironių šaltinis Dubysos šlaite, žmonių įrėmintas betono rentiniu, kad būtų patogiau pasisemti. Šaltinis yra gana žemoje vietoje, nuo šlaito į jį teka paviršinis vanduo. Teka iš ten, kur ganosi karvės, o vanduo - tyras kaip ašara. Šaltinėlį lankantys žmonės tiki jo gydomąja galia ir pasakoja pačias netikėčiausias istorijas, tikindami, kad vanduo net gydo. Prie šaltinio esančioje pievelėje kaip dėkingumo ženklus už sugrąžintą sveikatą žmonės stato kryžius. Beje, šio šaltinio vandenį ilgus metus vietos kunigai veždavo Tėvui Stanislovui, kuris jį priimdavo kaip brangiausias lauktuves. Apylinkių žmonės šį vandenį naudoja maistui. Kad ir kada važiuotum pro Maironių šaltinėlį, visuomet prie jo pamatysi būrelį žmonių - su bidonėliais ar tiesiog geriančius vandenį iš ant rentinio padėtų puodelių.

Svilė - šaltinių šaltinis

A.Monkauskaitė sako, kad ne tuščiai populiarumą yra pelnę ir Svilės šaltiniai, trykštą Šaukėnų seniūnijoje. „Ne tik dėl vandens kokybės jie svarbūs, bet ir dėl pačios aplinkos. Kokia ramuma, kokia aura... Tarsi paties Dievo užantyje būtumei."

Šiaulių aplinkos tyrimo laboratorijos specialistai teigia, kad Svilės šaltinių vanduo - švariausias ir minkščiausias visame regione. Šie šaltiniai dar 1985 m. buvo paskelbti gamtos paminklu ir tebėra laikomi labai vertingu ir unikaliu gamtos objektu. 1,8 ha plote čia yra apie 100 įvairaus dydžio šaltinėlių, o iš jų susidaręs upeliūkštis nusruvena į Ventos kanalą. Specialistai sako, kad labai nedidelėje, 65 m ilgio ir vos 40 m pločio, tarpumiškio pelkėje trykšta net apie 300 versmių.

Tiesa, dabartinė Svilė nė iš tolo nebepanaši į buvusią prieškariu, kai šaltinių versmės tryško it fontanai, į viršų išmesdami 1,5-2 m čiurkšles. Ir užėmė jie tada 20 kartų didesnį plotą. Sovietmečiu, kol dar nebuvo šaldytuvų, šiuose šaltiniuose buvo sodiečiai į juos panardindavo net sandariai uždarytą mėsą. Daug vertingų atsiminimų apie Svilės šaltinius yra užrašiusi mokytoja, kraštotyrininkė Elena Burdulienė.

Šiandien Svilė savo lankytojus pasitinka kur kas lengvesniu čiurlenimu, tačiau dėl to žmonių nemažėja, o kartais ir baugu, kad dėl lankytojų srauto gali padidėti ir mikrobiologinis šaltinių užterštumas. Šiandien visi ratuoti, tad ir prie šaltinio atvažiuoja jie net iš labai toli: iš Šiaulių, Radviliškio, Telšių, Pakruojo, Biržų. Žmonės net dideliais bidonais veža vandenį ir vienu balsu tikina, kad iš šio vandens verdama arbata yra daug gardesnė, o sriuboje daržovės nekeičia spalvos. Parsivežtas Svilės vanduo labai ilgai negenda. Jis ypač greitai ir ilgam numalšina troškulį.

Kalno ašara

Dauguma Lietuvos gyventojų žino ir Ariogalos šaltinį, tiesiai iš kalno trykštantį prie senojo Žemaičių plento. Čia irgi visada pilna žmonių su bidonėliais. Norėdamas atsigerti vandens, kartais turi ilgokai palūkuriuoti, kol atvažiavęs žmogus prisileis savo indus, arba pasiprašyti užleidžiamas be eilės. Šio šaltinio lankytojai taip pat giria vandenį už skaidrumą, už skonį, tačiau tas, kuris virė iš jo arbatą, pasakys, kad šiame vandenyje yra šiek tiek kalkių.

Gaudė degtindarius

Ne vien maistui ar gydyti kartais naudojamas šaltinių vanduo. Sako, jį labai vertina ir degtindariai. Vienas Šiaulių policijos komisariato pareigūnas pasakojo, kaip jiems pavyko susekti naminukės fabrikėlį: „Turėjome informacijos, kad Svilės šaltinių vandenį vežasi Šiaulių degtindariai, bet nežinojome, kur jų fabrikėlis. Patykojome pasaloje ir nusekėme paskui įtarimų sukėlusią priekabą su bidonais. Neapsirikome. Rimtą fabrikėlį radome." Pričiupti degtindariai pripažino, kad šaltinio vanduo iš esmės keičia naminukės kokybę.

Gaivina bendruomenės

Kelmės krašto vietos veiklos grupės vadovė Dalia Skardžiuvienė sako, kad geriamojo vandens kokybe bene pirmiausia susirūpino kaimo bendruomenių judėjimas. Kaimiečiai, išsityrę savo telkinių geriamąjį vandenį, suprato, kad dažnas jų geria kone nuodus. Tie, kurie tik savo teritorijose turėjo tokių Dievo dovanų kaip šaltinėliai, pirmiausia ir atsigręžė į juos. D.Skardžiuvienės vadovaujama Vaiguvos kaimo bendruomenė parengė projektą, gavo lėšų ir sutvarkė teritoriją prie Kalniškių kaime esančio šaltinio. Dabar atvykus prie šaltinio galima ne tik atsigerti, pasisemti gėlo vandens, bet ir pailsėti, pasigrožėti gamta. O jei vasara sausesnė ir šuliniuose ima stigti vandens, kas tose apylinkėse dažnai pasitaiko, tai šaltinis - tikras išsigelbėjimas, nes iš parduotuvės pirkti geriamąjį vandenį kaimiečiui dar ranka nekyla, o ir kišenė nelabai leidžia.

Reikėtų ištirti

Tačiau gydytoja A.Monkauskaitė perspėja, kad beatodairiškai pasikliauti šaltinių vandeniu nereikėtų. Ji nekalba apie tokius jau žinomus bei ištirtus vandenis kaip Svilės ar Maironių. Tačiau juk šaltiniais alma visa Lietuva - ne visuose vanduo gali būti geras. Sako, protingiausia būtų, prieš pradedant vartoti nežinomo šaltinio vandenį, jį ištirti. Sveikata yra paties žmogaus turtas ir, beje, brangiausias.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kelmės skyriaus specialistė Kornelija Mauragaitė taip pat tvirtino, kad visų šalyje esančių šaltinių tikrai niekas neištirs. Taip pat priminė, kad Lietuva yra ne tokia šalis, kurioje reikėtų gerti bet kokį vandenį. Mes turime jo pakankamai skaidraus ir net stebuklingo.