Infekcinė mononukleozė

Infekcinė mononukleozė - ūminė virusinė infekcija. Plačiai paplitusi visame pasaulyje. Lietuvoje ja dažniausiai serga vaikai arba paaugliai, kurie nepersirgo vaikystėje. Net apie 90 proc. suaugusiųjų kraujyje aptinkama antikūnių prieš šios ligos sukėlėją, todėl galima manyti, jog šia liga gyvenimo eigoje suserga didžioji dalis žmonių.

Priežastys

Infekcinę mononukleozę dažniausiai sukelia Epšteino-Baro virusas (EBV). Rečiau ligą sukelti gali HHV4 virusas, priklausantis Herpesviridae šeimai. Virusas patenka į žmogaus organizmą oro lašeliniu būdu (jį į aplinką išskiria infekcine mononukleoze sergantys ligoniai kalbėdami, kosėdami, čiaudėdami) arba tiesioginio sąlyčio metu (naudojantis tais pačiais, ligonio seilėmis užterštais valgymo įrankiais, bučiuojantis su sergančiu žmogumi). Užsikrėtimui svarbi ir žmogaus imuninė būklė. Tikimybė užsikrėsti padidėja žmonėms, kurių imunitetas nusilpęs.

Požymiai

Užsikrėtus infekcine mononukleoze pirmieji ligos simptomai pasireiškia po 4 - 30 dienų. Prasidėjus ūmiai ligos stadijai ligonį pradeda krėsti šaltis, smarkiai pakyla temperatūra (karščiavimas gali tęstis nuo kelių iki keliasdešimt dienų, priklausomai nuo ligos sunkumo). Sergantysis gausiai prakaituoja, jam dingsta apetitas. Peršti, skauda patinusią gerklę. Taip pat infekcinei mononukleozei būdingas stiprus galvos skausmas, pacientai neretai skundžiasi, kad jiems „laužo kaulus". Ant odos šiems ligoniams neretai atsiranda rozeolinis - papulinis bėrimas. Oda, gleivinės gali pagelsti. Kadangi infekcinė mononukleozė yra generalizuota infekcija - pažeidžiami kaklo, pažastų, rečiau kirkšniniai limfmazgiai. Jie padidėja, patinsta, tampa standūs ir skausmingi. Taip pat gali padidėti blužnis ir kepenys (dėl to gali pasireikšti pilvo skausmas).

Tyrimai

Pajutus anksčiau išvardintus simptomus reikėtų kreiptis į gydytoją. Infekcinei mononukleozei diagnozuoti pirmiausia yra atliekamas kraujo tyrimas. Sergant infekcine mononukleoze kraujyje stebima leukocitozė (padidėjęs leukocitų kiekis kraujyje), limfomonocitozė (tam tikros leukocitų rūšies skaičiaus padidėjimas kraujyje), netipiški limfomonocitai (ypač jei kraujyje jų randama daugiau kaip 10%). Taip pat yra daug specifinių tyrimų infekcinei mononukleozei diagnozuoti. Vienas jų - specifinių antikūnių (anti EA ir anti EBV) nustatymas kraujo serume. Taip pat ELISA metodas, kurio metu nustatomi savietieji IgM ir IgG antikūnai (IgM rodo ūmų ligos periodą, IgG - vėlesnes ligos stadijas). Naudojami ir virusologiniai tyrimai (jų metu tiriamoji medžiaga, pvz. ligonio seilės, sėjama į audinių kultūras, siekiant išauginti ligą sukėlusį virusą).

Gydymas

Kadangi infekcinė mononukleozė yra virusinė infekcija - specifinis gydymas prieš sukėlėją nėra taikomas (svarbu prisiminti, kad antibiotikai veikia tik bakterijas). Sergantiesiems skiriamas simptominis gydymas: (gerglės, galvos, raumenų skausmas malšinamas analgetikais), jei temperatūra pakyla aukščiau nei 38,5 laipsniai, patariama išgerti karščiavimą slopinančių vaistų. Jei ligonio būklė sunki - skiriamas detoksikacinis gydymas (į veną lašinama gliukozės, elektrolitų tirpalų). Jei pasireiškia alerginės reakcijos, skiriami antihistamininiai preparatai (priešalerginiai). Retai esant sunkiai eigai gali būti skiriamas prednizolonas.

Prognozė

Dažniausiai ligos prognozė yra gera. Ligonis pasveiksta savaime. Persirgus susidaro ilgalaikis imunitetas šiai ligai. Retais atvejais, silpną imunitetą turintiems žmonėms gali pasireikšti ligos komplikacijų - plaučių uždegimas, anemija, trombocitų kiekio sumažėjimas kraujyje, kvėpavimo sutrikimai, smegenų dangalų uždegimas.